Tarptautinis Teisingumo Teismas
Šis straipsnis apie Jungtinių Tautų instituciją. Apie tarptautinį teismą, teisiantį asmenis pagal tarptautinę baudžiamąją teisę, skaitykite straipsnyje Tarptautinis baudžiamasis teismas.
| Tarptautinis Teisingumo Teismas angl. International Court of Justice pranc. Cour internationale de justice | |
 Teismo emblema | |
.jpg) Taikos rūmai Hagoje, kuriuose įsikūręs teismas | |
 | |
| Santrumpa | TTT, ICJ, CIJ |
|---|---|
| Įkurta | 1945 m. birželio 26 d. |
| Įkūrėjas | |
| Tipas | Pagrindinis JT organas |
| Būstinė | Haga, Nyderlandai |
| Jurisdikcija | Visame pasaulyje |
| Oficialios kalbos | Anglų, prancūzų |
| Pirmininkas | Yuji Iwasawa[1] |
| Tinklalapis | www.icj-cij.org |
Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT; angl. International Court of Justice, ICJ; pranc. Cour internationale de justice, CIJ) – pagrindinė Jungtinių Tautų nuolatinė teisminė institucija.[2] Sprendžia valstybių jam pateiktus teisinius ginčus, teikia konsultacines išvadas teisės klausimais, kuriuos perduoda kitos JT institucijos ir specializuotosios agentūros. Vienintelis tarptautinis teismas, nagrinėjantis ginčus tarp valstybių; jo sprendimai ir išvados laikomi pagrindiniais tarptautinės teisės šaltiniais. Viena iš šešių pagrindinių Jungtinių Tautų institucijų.
Įsteigtas 1945 m. birželį Jungtinių Tautų Chartijos; veiklą pradėjo 1946 m. Teismas yra 1920 m. Tautų Sąjungos įkurto Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo teisių perėmėjas. Jo steigimo statutas yra sudėtinė JT Chartijos dalis ir didžiąja dalimi paremtas jo pirmtako statutu. Visos Jungtinių Tautų valstybės narės yra ir Teismo statuto dalyvės. Tačiau Teismo jurisdikcija bylose grindžiama ginčo šalių sutikimu, kuris gali būti išreikštas specialiais susitarimais arba pareiškimais, kuriais pripažįstama privalomoji Teismo jurisdikcija.
Teismą sudaro 15 teisėjų kolegija, kuriuos 9 metams renka JT Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Teisėjų kolegijos sudėtis, pasak Statuto, turi atspindėti svarbiausias civilizacijos formas ir pagrindines pasaulio teisines sistemas, o du teisėjai negali būti tos pačios valstybės piliečiai. Teismo būstinė yra Taikos rūmai Hagoje; tai vienintelė pagrindinė JT institucija, įsikūrusi ne Niujorke. Oficialios kalbos yra anglų ir prancūzų.
1947 m. Teismui pateikta pirmoji byla; iki 2025 m. rugsėjo Teismas yra išnagrinėjęs 201 bylą. Nors sprendimai šalims yra privalomi ir galutiniai, Teismas neturi oficialaus jų įgyvendinimo mechanizmo. Sprendimų vykdymas yra politinis klausimas, kurį sprendžia Saugumo Taryba, kur penkios nuolatinės narės turi veto teisę.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Idėja kurti tarptautinį teismą tarptautiniams ginčams spręsti pirmą kartą iškelta 1899 m. Hagos taikos konferencijoje,[3] kurioje numatyta steigti pirmąją nuolatinę tokio pobūdžio instituciją – Nuolatinį arbitražo teismą.[4] Rusijos caro Nikolajaus II iniciatyva sušauktoje konferencijoje dalyvavo visos pagrindinės pasaulio valstybės; jos rezultatas – pirmosios daugiašalės sutartys, reglamentuojančios ginkluotos kovos vedimo būdus.[5] Tarp šių sutarčių buvo Konvencija dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, kurioje nustatyta arbitražo proceso institucinė ir procedūrinė tvarka. Nors procesą rėmė nuolatinis biuras (jo funkcijos atitiko sekretoriato arba teismo registro funkcijas), arbitrus skirdavo ginčo šalys iš kandidatų sąrašo, kurį pateikdavo kiekviena konvencijos dalyvė. Teismas įkurtas 1900 m., veiklą pradėjo 1902 m.[4]
1907 m. antrojoje Hagos taikos konferencijoje, kurioje dalyvavo dauguma pasaulio nepriklausomų valstybių, buvo peržiūrėta konvencija ir patobulintos taisyklės, reglamentuojančios arbitražo procesą Nuolatiniame arbitražo teisme.[4] Šios konferencijos metu Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Vokietija pateikė bendrą pasiūlymą įsteigti nuolatinį teismą, kurio teisėjai pareigas eitų nuolat. Kadangi dalyvėms nepavyko susitarti dėl teisėjų atrankos tvarkos, šis klausimas buvo atidėtas vėlesniam laikui.[6]
Hagos taikos konferencijos ir jose iškeltos idėjos turėjo įtakos Centrinės Amerikos Teisingumo Teismo (įsteigtas 1908 m. kaip viena pirmųjų regioninių teisminių institucijų) sukūrimui. 1911–1919 m. buvo pateikta įvairių planų ir pasiūlymų dėl tarptautinio teisminio tribunolo įsteigimo, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo formuojant naują tarptautinę sistemą šie planai nebuvo įgyvendinti.[4]
Nuolatinis tarptautinio teisingumo tribunolas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą],_Jhr_Eysinga_(Holland)_Sir_Hurst_Cecil_(Engeland),_Erich_(Finland).jpg)
Pirmasis pasaulinis karas lėmė, jog 1919 m. sušaukta Paryžiaus taikos konferencija įsteigė Tautų Sąjungą – pirmąją tarptautinę organizaciją pasaulinei taikai ir saugumui užtikrinti. Tautų Sąjungos statuto 14 straipsnyje buvo numatyta įsteigti Nuolatinį tarptautinio teisingumo tribunolą (NTTT), kuris buvo įpareigotas nagrinėti ginčo šalių pateiktus tarptautinius ginčus, teikti patariamąsias nuomones bet kuriuo klausimu, iškeltu Tautų Sąjungos.[4]
1920 m. gruodį, po keleto projektų ir diskusijų, Tautų Sąjungos Asamblėja vienbalsiai priėmė Tribunolo statutą, kurį kitais metais pasirašė ir ratifikavo dauguma narių.[4] Naujasis statutas išsprendė ginčytinus teisėjų atrankos klausimus: numatyta, kad teisėjus vienu metu, bet nepriklausomai vienas nuo kito, rinks tiek Tautų Sąjungos Taryba, tiek Asamblėja. Tribunolo sudėtis atspindėjo „svarbiausias civilizacijos formas ir pagrindines pasaulio teisines sistemas“.[7] Tribunolas įsikūrė Taikos rūmuose Hagoje, šalia Nuolatinio arbitražo teismo.
Tribunolas buvo reikšmingas pokytis tarptautinėje teismų praktikoje:
- Kitaip nei ankstesni tarptautiniai arbitražo tribunolai, tai buvo nuolatinis organas, kurio veiklą reglamentavo Statutas ir Procedūrų taisyklės;
- Tribunolas turėjo nuolatinį registrą, kuriuo remdamasis bendravo su vyriausybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
- Tribunolo procedūros ir sprendimai buvo vieši;
- Tribunolas buvo prieinamas visoms valstybėms, kurios galėjo pripažinti jo privalomąją jurisdikciją ginčams;
- Statutas buvo pirmasis dokumentas su išvardytais teisės šaltiniais, kuriais Tribunolas vadovavosi, o šie šaltiniai savo ruožtu tapo tarptautinės teisės šaltiniais;
- Teisėjai geriau atspindėjo pasaulį ir jo teisines sistemas nei bet kuri ankstesnė tarptautinė teisminė institucija.[4]
Skirtingai nuo TTT (kuris priklauso Jungtinių Tautų sistemai), NTTT nebuvo Tautų Sąjungos dalis, o Sąjungos narės ipso facto netapo jo Statuto dalyvėmis.[4] Jungtinės Valstijos, atlikusios svarbų vaidmenį Hagos ir Paryžiaus taikos konferencijose, organizacijos veikloje nedalyvavo.
1922–1940 m. Nuolatinis tarptautinio teisingumo tribunolas išnagrinėjo Tautų Sąjungos narių ginčų 29 bylas, kelis šimtus sutarčių ir deklaracijų (kurios jam suteikė jurisdikciją tam tikrų kategorijų byloms), pateikė 27 patariamąsias nuomones.[4] Dauguma tarptautinių ginčų buvo susiję su Pirmojo pasaulinio karo padariniais (pvz., Klaipėdos krašto byla). Jungtinės Valstijos atliko svarbų vaidmenį steigiant Tribunolą, tačiau niekada nepripažino jo kompetencijos.[8] Prezidentai Vudras Vilsonas, Vorenas Hardingas, Kalvinas Kulidžas, Herbertas Huveris ir Franklinas Ruzveltas pritarė narystei, tačiau nesugebėjo surinkti Senato 2/3 balsų daugumos, reikalingos sutarčiai ratifikuoti.[9]
Tarptautinio Teisingumo Teismo įsteigimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933 m. Tribunolo veikla pasiekė piką, tačiau vėliau ėmė mažėti dėl tarptautinių įtampų ir izoliacionizmo. 1939 m. rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė teismo veiklą – gruodį įvyko paskutinis viešas posėdis, o 1940 m. vasarį priimtas paskutinis nutarimas.[4] 1942 m. Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija bendrai išreiškė paramą naujo tarptautinio teismo steigimui arba senojo atkūrimui po karo; 1943 m. Britanija pirmininkavo teisininkų grupei šiam klausimui aptarti.[4] 1944 m. komiteto ataskaitoje buvo rekomenduojama, kad: bet kokio naujo tarptautinio teismo statutas turėtų būti paremtas Tribunolo statutu; naujasis teismas turėtų išlaikyti patariamąją jurisdikciją; naujojo teismo jurisdikcijos pripažinimas turėtų būti savanoriškas; teismas turėtų nagrinėti tik teisminius, o ne politinius klausimus.[4]
Po kelių mėnesių, 1943 m. Maskvos konferencijoje, pagrindinės Sąjungininkės – Kinija, SSRS, Didžioji Britanija ir JAV – priėmė bendrą deklaraciją, kurioje pripažino būtinybę „kuo greičiau įsteigti tarptautinę organizaciją, pagrįstą visų taikių valstybių suverenios lygybės principu, atvirą visoms tokioms valstybėms, didelėms ir mažoms, ir skirtą tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti“.[10]
1944 m. spalį Dambarton Okso konferencijoje (Vašingtone) pasiūlyta įsteigti tarptautinę organizaciją, kuri apimtų ir tarptautinį teismą. 1945 m. balandį Vašingtone 44 teisininkai susirinko parengti siūlomo teismo statutą. Statuto projektas iš esmės buvo panašus į Tribunolo statutą; kilo abejonių, ar iš viso reikia steigti naują teismą.[4] 1945 m. balandžio 25 – birželio 26 d. vykusioje San Fransisko konferencijoje, kurioje dalyvavo 50 valstybių atstovai, nutarta įsteigti visiškai naują teismą, kuris taps pagrindine naujųjų Jungtinių Tautų institucija. Teismo statutas tapo sudėtine Jungtinių Tautų Chartijos dalimi, kurioje, siekiant išlaikyti tęstinumą, buvo nurodyta, kad Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) statutas pagrįstas Tribunolo statutu.[4]
1945 m. spalį Tribunolas susirinko paskutinį kartą ir nutarė perduoti archyvus ir turtą savo įpėdiniui, perimsiančiam jo vietą Taikos rūmuose. 1946 m. sausio 31 d. visi Tribunolo teisėjai atsistatydino; 1946 m. vasarį pirmojoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos sesijoje išrinkti pirmieji Teismo nariai.[4] 1946 m. balandį Tribunolas buvo oficialiai panaikintas, o TTT savo pirmajame posėdyje pirmininku išrinko salvadorietį José Gustavo Guerrero, kuris buvo ir paskutinis Tribunolo pirmininkas. Teismas taip pat paskyrė registro narius (daugiausia buvusius Tribunolo darbuotojus).
1947 m. gegužę Didžioji Britanija pateikė Teismui pirmąją bylą (prieš Albaniją) dėl incidentų Kerkyros sąsiauryje.[4]
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
1945 m. Jungtinių Tautų Chartija įsteigtas teismas veiklą pradėjo 1946 m. kaip Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo teisių perėmėjas. Tarptautinio Teisingumo Teismo statutas, panašus į jo pirmtako statutą, yra pagrindinis konstitucinis dokumentas, kuriuo sudaromas ir reguliuojamas teismas.[11] Pagrindinė teismo funkcija – spręsti ginčus tarp valstybių. Teismo nagrinėjamų bylų šalys gali būti tik valstybės; valstybei negali būti iškelta byla Teisme, nebent ginčas pateikiamas abipusiu valstybių sutarimu.[3]
Teismo kompetencija apima platų teisminės veiklos spektrą. Teismui nutarus, kad JAV slaptas karas prieš Nikaragvą pažeidė tarptautinę teisę, 1986 m. JAV atsisakė privalomosios jurisdikcijos ir sutiko pripažinti teismo jurisdikciją tik savo nuožiūra.[12] JT Chartijos XIV skyrius įgalioja Saugumo Tarybą užtikrinti Teismo sprendimų vykdymą. Tačiau tam užkirsti kelią gali penkių nuolatinių Tarybos narių veto teisė, kuria JAV pasinaudojo Nikaragvos byloje.[13]
Sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarptautinį Teisingumo Teismą sudaro 15 nepriklausomų teisėjų, kuriuos 9 metams absoliučia balsų dauguma renka Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame arbitražo teisme, sąrašo.[2] Rinkimų tvarka nustatyta Statuto 4–19 straipsniuose. Siekiant užtikrinti teismo veiklos tęstinumą, kas 3 metus 1/3 teisėjų perrenkama. Teisėjui mirus einant pareigas, likusiam jo kadencijos laikotarpiui renkamas naujas teisėjas.[14] Teismas 3 metams renka pirmininką ir vicepirmininką.[3]
Teisme negali būti dviejų teisėjų tos pačios valstybės piliečių.[15] Teismo sudėtis turi atspindėti „svarbiausias civilizacijos formas ir pagrindines pasaulio teisines sistemas“. Laikoma, kad tai apima bendrąją (anglosaksų), kontinentinę, socialistinę ir islamo teisę, nors dėl tikslios „svarbiausių civilizacijos formų“ reikšmės nesutariama.[16]
Teisėjai turi būti renkami „neatsižvelgiant į jų pilietybę iš asmenų, pasižyminčių aukštomis moralinėmis savybėmis“, atitinkančių jų šalyse keliamus reikalavimus eiti aukščiausias teismines pareigas, arba teisininkų, turinčių pripažintą autoritetą tarptautinės teisės srityje.[2] Siekiant užtikrinti objektyvumą, Teismo nariai negali eiti jokių politinių ar administracinių pareigų ir imtis jokios kitos profesinės veiklos, būti kokioje nors byloje šalies atstovu, įgaliotiniu ar advokatu. Teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, kurioje jis anksčiau buvo vienos iš šalių atstovas, įgaliotinis ar advokatas arba nacionalinio ar tarptautinio teismo, tyrimo komisijos narys. Teisėjas gali būti nušalintas tik vienbalsiu Teismo narių sprendimu. Eidami teismines pareigas teisėjai naudojasi diplomatinėmis privilegijomis ir imunitetais.[15]
Sprendimai ir konsultacinės išvados priimami dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma, o balsams pasidalijus po lygiai lemiamą balsą turi pirmininkas.[2] Teisėjai, nesutinkantys su sprendimu, gali pateikti atskirąją nuomonę. Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.[3]
Jei sprendžiant bylą kuris nors teisėjas yra vienos iš ginčo šalių pilietis, kita šalis gali pasirinkti ad hoc teisėją, kuris dalyvauja byloje lygiomis teisėmis su kitais nariais.[15]
Dabartinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Pareigūnas | Pilietybė | Pareigos | Kadencijos laikotarpis | |
|---|---|---|---|---|
| Pradžia | Pabaiga | |||
| Yuji Iwasawa |  Japonija | Pirmininkasa | 2018 | 2030 |
| Julia Sebutinde |  Uganda | Vicepirmininkasa | 2012 | 2030 |
| Peter Tomka |  Slovakija | Narys | 2003 | 2030 |
| Ronny Abraham |  Prancūzija | 2005 | 2027 | |
| Xue Hanqin |  Kinija | 2010 | 2030 | |
| Dalveer Bhandari |  Indija | 2012 | 2027 | |
| Georg Nolte |  Vokietija | 2021 | 2030 | |
| Hilary Charlesworth |  Australija | 2021 | 2033 | |
| Leonardo Nemer Caldeira Brant |  Brazilija | 2022 | 2027 | |
| Juan Manuel Gómez Robledo Verduzco |  Meksika | 2024 | 2033 | |
| Sarah Cleveland |  JAV | 2024 | 2033 | |
| Bogdan Aurescu |  Rumunija | 2024 | 2033 | |
| Dire Tladi |  Pietų Afrika | 2024 | 2033 | |
| Mahmoud Daifallah Hmoud |  Jordanija | 2025 | 2027 | |
| Phoebe Okowa |  Kenija | 2025 | 2027 | |
| Philippe Gautier |  Belgija | Sekretorius | 2019 | 2026 |
| a 2024–2027 m. kadencijai | ||||
Pirmininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Pirmininkas | Kadencijos laikotarpis | Pilietybė | |
|---|---|---|---|
| Pradžia | Pabaiga | ||
| José Gustavo Guerrero | 1946 | 1949 |  Salvadoras |
| Jules Basdevant | 1949 | 1952 | Prancūzija |
| Arnold McNair | 1952 | 1955 |  Jungtinė Karalystė |
| Green Hackworth | 1955 | 1958 |  JAV |
| Helge Klæstad | 1958 | 1961 |  Norvegija |
| Bohdan Winiarski | 1961 | 1964 |  Lenkija |
| Percy Spender | 1964 | 1967 | Australija |
| José Bustamante y Rivero | 1967 | 1970 |  Peru |
| Muhammad Zafarullah Khan | 1970 | 1973 |  Pakistanas |
| Manfred Lachs | 1973 | 1976 | Lenkija |
| Eduardo Jiménez de Aréchaga | 1976 | 1979 |  Urugvajus |
| Humphrey Waldock | 1979 | 1981 | Jungtinė Karalystė |
| Taslim Elias | 1982 | 1985 |  Nigerija |
| Nagendra Singh | 1985 | 1988 | Indija |
| José Ruda | 1988 | 1991 |  Argentina |
| Robert Jennings | 1991 | 1994 | Jungtinė Karalystė |
| Mohammed Bedjaoui | 1994 | 1997 |  Alžyras |
| Stephen Schwebel | 1997 | 2000 | JAV |
| Gilbert Guillaume | 2000 | 2003 |  Prancūzija |
| Shi Jiuyong | 2003 | 2006 | Kinija |
| Rosalyn Higgins | 2006 | 2009 | Jungtinė Karalystė |
| Hisashi Owada | 2009 | 2012 | Japonija |
| Peter Tomka | 2012 | 2015 | Slovakija |
| Ronny Abraham | 2015 | 2018 | Prancūzija |
| Abdulqawi Yusuf | 2018 | 2021 |  Somalis |
| Joan Donoghue | 2021 | 2024 | JAV |
| Nawaf Salam | 2024 | 2025 |  Libanas |
| Yuji Iwasawa | 2025 | 2027 | Japonija |
Jurisdikcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip nurodyta Jungtinių Tautų Chartijos 93 straipsnyje, visos Jungtinių Tautų narės ipso facto yra teismo statuto dalyvės.[19][20] Valstybės, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, gali tapti statuto dalyvėmis (1948 m. šia nuostata pasinaudojo Šveicarija, 1988 m. – Nauru, kol abi tapo Jungtinių Tautų narėmis).[21] Teismo statuto dalyve tapusi valstybė įgyja teisę dalyvauti Teismo nagrinėjamose bylose. Tačiau statuto dalyvės statusas savaime nesuteikia Teismui jurisdikcijos nagrinėti ginčų, susijusių su tomis dalyvėmis. Jurisdikcijos klausimas nagrinėjamas trijų rūšių Teismo bylose: ginčytinų klausimų, šalutinės jurisdikcijos ir konsultacinių išvadų.[22]
Ginčytini klausimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bylose ginčytinais klausimais Teismas priima valstybėms privalomą sprendimą, kurios sutinka jį vykdyti. Teismo nagrinėjamų ginčų šalys gali būti tik valstybės; fiziniai asmenys, įmonės, nevyriausybinės organizacijos, JT institucijos, savarankiškumo siekiantys judėjimai negali tiesiogiai dalyvauti (teismas gali gauti informaciją iš viešųjų tarptautinių organizacijų). Tačiau tai neužkerta kelio bylos dalyviais būti nevalstybiniams subjektams; pvz., valstybė gali pareikšti ieškinį vieno iš savo piliečių ar įmonių vardu, pvz., diplomatinės apsaugos klausimais.
Jurisdikcija dažnai yra esminis teismo klausimas nagrinėjant ginčus. Pagrindinis principas – Teismo jurisdikcija grindžiama tik ginčo šalių sutikimu, kuris gali būti išreikštas keliais būdais.[15] Pagal statuto 36 straipsnį, teismo jurisdikcija turi 4 pagrindus:
- Kompromisas, arba specialus susitarimas, kuriuo ginčo šalys, perduodamos bylą teismui, sutinka pripažinti jo jurisdikciją. Specialus susitarimas (nors nėra tikra privalomoji jurisdikcija) laikomas veiksmingiausiu jurisdikcijos pagrindu, nes suinteresuotos šalys nori, kad ginčas būtų išspręstas teisme, todėl yra labiau linkusios vykdyti jo sprendimą.
- Kompromisinė (ginčų sprendimo) nuostata – tarptautinėje sutartyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią šios sutarties aiškinimo ar taikymo ginčai perduodami spręsti Teismui. Kompromisine nuostata grindžiama byla nėra tokia veiksminga kaip specialiu susitarimu grindžiama byla, nes valstybė gali nebūti suinteresuota, kad bylą nagrinėtų teismas, ir atsisakyti vykdyti jo sprendimą. Pvz., per Irano įkaitų krizę Iranas atsisakė dalyvauti byloje, kurią JAV iškėlė remdamosi Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių kompromisine nuostata, ir nevykdė teismo sprendimo.[23] Nuo XX a. 8 dešimtmečio tokios nuostatos naudojamos rečiau; daugelyje šiuolaikinių sutarčių numatyta savita ginčų sprendimo tvarka, dažnai grindžiama arbitražo formomis.[24]
- Pareiškimas pagal Statuto 36 straipsnio 2 dalį (pasirenkamoji išlyga dėl privalomosios jurisdikcijos) – vienašališkas valstybės pareiškimas pagal Teismo statuto 36 straipsnio 2 dalį, kuriuo ji iš anksto pripažįsta Teismo privalomąją jurisdikciją tam tikrų kategorijų ginčams (ratione materiae) kitų tokią pat išlygą priėmusių valstybių atžvilgiu (abipusiškumo principas).[25] 2018 m. pradžioje 74 valstybės buvo pateikusios pareiškimus dėl privalomosios Teismo jurisdikcijos pripažinimo (Lietuva tokį pareiškimą pateikė 2012 m.).[2][25]
- 36 straipsnio 5 dalyje numatyta jurisdikcija remiantis pareiškimais, pateiktais pagal Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo statutą. 37 straipsnis panašiai perduoda jurisdikciją Teismui pagal bet kokią sutarties, kuri numatė bylos perdavimą Tribunolui, kompromisinę nuostatą.[15]
Dar vienas galimas teismo jurisdikcijos pagrindas – tylus sutikimas (forum prorogatum). Jei pagal 36 straipsnį nėra aiškios jurisdikcijos, jurisdikcija nustatoma atsakovui sutikus su Teismo jurisdikcija arba tiesiog atsakius į ieškinį.
Šalutinė jurisdikcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kol nėra priimtas galutinis sprendimas, teismas turi teisę taikyti laikinąsias priemones ginčo šalies teisėms apsaugoti.[15] Viena arba abi ginčo šalys gali kreiptis į Teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo. Teismo šalutinė jurisdikcija kyla iš Statuto 41 straipsnio. Kaip ir galutinis sprendimas, teismo nutartis dėl laikinųjų priemonių yra privaloma ginčo šalims.[15] Teismas turi teisę nurodyti laikinąsias priemones tik tuo atveju, jei tenkinama prima facie jurisdikcija.
Konsultacinės išvados
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Konsultacinė išvada (dar vadinama patariamąja nuomone) yra teismo funkcija, kuria gali pasinaudoti tik tam tikros Jungtinių Tautų institucijos ir agentūros. JT Chartija suteikia Generalinei Asamblėjai arba Saugumo Tarybai teisę kreiptis į teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą (motyvuotą, tačiau neįpareigojantį nutarimą) bet kokiu teisiniu klausimu.[15] Kitoms JT institucijoms (išskyrus Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą) norint kreiptis į Teismą dėl konsultacinės išvados reikalingas Generalinės Asamblėjos leidimas. Šios institucijos prašo pateikti konsultacinę išvadą tik tais klausimais, kurie patenka į jų veiklos sritį.[26] Gavęs prašymą teismas nusprendžia, kurios valstybės ir organizacijos galėtų pateikti naudingos informacijos, ir suteikia joms galimybę pateikti rašytinius arba žodinius pareiškimus.[15] Konsultacinės išvados buvo numatytos kaip priemonė, kuria pasinaudodamos JT agentūros galėtų kreiptis į teismą pagalbos sprendžiant sudėtingus teisinius klausimus, kurie gali patekti į jų įgaliojimų sritį.
Iš esmės teismo konsultacinės išvados yra tik patariamojo pobūdžio ir teisiškai neįpareigojančios, tačiau turi didelę įtaką ir jų yra paisoma. Konsultacinės išvados statusas ir reikšmė kyla iš to, kad ji yra oficialus pagrindinės Jungtinių Tautų teisminės institucijos pareiškimas.[27]
Santykis su JT Saugumo Taryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Chartijos 94 straipsnis numato, kad kiekviena Jungtinių Tautų narė įsipareigoja vykdyti su ja susijusius teismo sprendimus. Jei kuri nors bylos šalis nevykdo Teismo sprendimu jai nustatyto įpareigojimo, kita šalis gali kreiptis į Saugumo Tarybą, kuri gali pateikti rekomendacijas arba nutarti imtis sprendimui įvykdyti reikalingų priemonių.[2] Tačiau Saugumo Taryboje bet kokią rezoliuciją dėl teismo sprendimo vykdymo gali vetuoti nuolatinės Tarybos narės.[28]
Taikytina teisė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teismo Statutas numato, kad spręsdamas ginčus teismas vadovaujasi tarptautine teise ir taiko tarptautines konvencijas, tarptautinius papročius ir „civilizuotų tautų“ pripažintus bendruosius teisės principus.[2] Siekiant palengvinti teisės aktų aiškinimą, gali būti remiamasi akademiniais šaltiniais („skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktrina“) ir ankstesniais teismo sprendimais, nors pagal stare decisis doktriną teismo sprendimai neturi precedento galios.[29] Sprendimas yra privalomas tik byloje dalyvaujančioms šalims. Vis dėlto teismas gali atsižvelgti į savo ankstesnius sprendimus ir dažnai juos cituoja.[30]
Jei sutinka ginčo šalys, teismas gali spręsti bylą ex aequo et bono („pagal teisingumą ir gerumą“) ir priimti teisingą sprendimą, grindžiamą tuo, kas esamomis aplinkybėmis yra teisinga.[15] Ši nuostata teismo istorijoje nebuvo taikoma.[31] Iki 2025 m. rugsėjo Tarptautinis Teisingumo Teismas išnagrinėjo 201 bylą.[32]
Teismo procesas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarptautinis Teisingumo Teismas turi teisę pats nustatyti savo funkcijų atlikimo taisykles. Teismo procesas nustatytas Tarptautinio Teisingumo Teismo reglamente (priimtas 1978 m., taisytas 2005 m.).[33]
Bylos Teisme nagrinėjamos įprasta tvarka. Bylą iškelia ieškovas pateikęs rašytinį pareiškimą, kuriame išdėsto teismo jurisdikcijos pagrindą ir savo ieškinio dalyką (reikalavimą). Atsakovas gali pripažinti teismo jurisdikciją ir pateikti savo pareiškimą dėl ginčo dalyko.[34]
Išankstiniai prieštaravimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atsakovas, nesutinkantis paklusti teismo jurisdikcijai, gali prieštarauti pateiktam ieškiniui. Prieš teismui pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės, turi būti priimtas sprendimas dėl visų tokių prieštaravimų. Dažnai dėl prieštaravimų rengiamas atskiras viešas teismo posėdis, po kurio teismas priima sprendimą.[34] Paprastai atsakovai nesutinka su teismo jurisdikcija ir (arba) ieškinio priimtinumu. Nepriimtinumas apima įvairius argumentus dėl veiksnių, į kuriuos teismas turėtų atsižvelgti spręsdamas jurisdikcijos klausimą, pvz., kad ieškinys nenagrinėtinas teisme arba kad tai nėra „teisinis ginčas“.
Gali būti prieštaravimų dėl to, kad teisme nedalyvauja visos būtinos šalys. Jei bylos nagrinėjimas neišvengiamai reikalauja, kad teismas priimtų sprendimą dėl valstybės, kuri nesutinka su teismo jurisdikcija, teisių ir pareigų, teismas nepriima sprendimo dėl ieškinio dalyko.[34] Jei teismas nutaria, kad turi jurisdikciją ir ieškinys yra priimtinas, atsakovas privalo pateikti atsiliepimą į ieškovo reikalavimą, kuriame išdėsto savo argumentus dėl bylos dalyko. Kai visi rašytiniai argumentai yra pateikti, teismas surengia viešą posėdį, kuriame nagrinėja bylą iš esmės.[34]
Pareiškus ieškinį, bet kuri šalis (paprastai ieškovas) gali kreiptis į teismą dėl nutarties, kuria būtų užtikrintas status quo išsaugojimas iki bylos nagrinėjimo. Tokios nutartys vadinamos laikinosiomis priemonėmis. Statuto 41 straipsnis leidžia teismui priimti tokius nutarimus.[15] Prieš paskirdamas laikinąsias priemones teismas privalo įsitikinti, kad turi prima facie jurisdikciją nagrinėti bylą.
Prašymai dalyvauti byloje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tais atvejais, kai paveikiami trečiosios valstybės interesai, tai valstybei gali būti leista dalyvauti byloje kaip visateisei šaliai. Pagal 62 straipsnį, prašymą gali pateikti „teisinių interesų“ turinti valstybė, tačiau sprendimas, ar leisti prisijungti prie bylos, paliekamas teismo nuožiūrai.[15] Prašymai dalyvauti byloje yra reti; pirmasis sėkmingas prašymas buvo patenkintas tik 1991 m.
Sprendimas ir teisės gynimo priemonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasibaigus svarstymui teismas priima sprendimą dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Teisėjai gali raštu pateikti pritariančią nuomonę (jei sutinka su sprendimu, bet ne jo motyvais) arba atskirąją nuomonę (jei nesutinka su sprendimu). Sprendimai neskundžiami, tačiau bet kuri šalis gali prašyti teismo jį paaiškinti, jei kyla ginčas dėl teismo sprendimo reikšmės ar taikymo srities.[15]
Susiję straipsniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Presidency“ (anglų). The Hague, Netherlands: International Court of Justice. 2025-01-14. Suarchyvuota iš originalo 2025-01-14. Nuoroda tikrinta 2025-01-14.
- 1 2 3 4 5 6 7 Tarptautinis Teisingumo Teismas (anglų kalba International Court of Justice, prancūzų kalba Cour internationale de justice), Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas, Hagos Teisingumo Teismas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 540-541 psl.
- 1 2 3 4 „International Court of Justice“. Encyclopædia Britannica. Chicago: Encyclopædia Britannica, Inc. Nuoroda tikrinta 2026-03-28.
- 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 „History“. Tarptautinis Teisingumo Teismas. Nuoroda tikrinta 2026-03-28.
- ↑ Scott, James Brown. „The Hague peace conferences of 1899 and 1907; a series of lectures delivered before the Johns Hopkins University in the year 1908“. Avalon Project. Suarchyvuota iš originalo 2013-04-03. Nuoroda tikrinta 2019-05-02.
- ↑ Eyffinger, Arthur (2007). „A Highly Critical Moment: Role and Record of the 1907 Hague Peace Conference“. Netherlands International Law Review. 54 (2): 197. doi:10.1017/S0165070X07001970. S2CID 144726356.
- ↑ „History“. International Court of Justice. Suarchyvuota iš originalo 2021-01-02. Nuoroda tikrinta 2019-05-03.
- ↑ Accinelli, Robert D. (1978). „The Roosevelt Administration and the World Court Defeat, 1935“. The Historian. 40 (3): 463–478. doi:10.1111/j.1540-6563.1978.tb01903.x. JSTOR 24445043.
- ↑ Accinelli, R. D. (1972). „Peace Through Law: The United States and the World Court, 1923-1935“. Historical Papers. 7: 247. doi:10.7202/030751ar. S2CID 154899009.
- ↑ „The Moscow Conference, October 1943“. Avalon Project. Suarchyvuota iš originalo 2009-04-08. Nuoroda tikrinta 2019-05-03.
- ↑ „Statute of the Court“. International Court of Justice. Suarchyvuotas originalas 2011-06-29. Nuoroda tikrinta 2007-08-31.
- ↑ Churchill, Ward. A Little Matter of Genocide. San Francisco: City Lights Books, 1997. Print.
- ↑ „United Nations Official Document“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-12. Nuoroda tikrinta 2017-06-28.
- ↑ Pérez-Aznar, Facundo (2022-09-07). „Casual Vacancies in the ICJ: Law, Practice, and Policy“. EJIL: Talk! (English). Suarchyvuota iš originalo 2022-10-04. Nuoroda tikrinta 2022-12-29.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: neatpažinta kalba (nuoroda) - 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 „Statute of the Court Of Justice | INTERNATIONAL COURT OF JUSTICE“. www.icj-cij.org. Suarchyvuota iš originalo 2024-05-27. Nuoroda tikrinta 2024-05-24.
- ↑ Zimmermann, Andreas; Tomuschat, Christian; Oellers-Frahm, Karin, red. (2006). The Statute of the International Court of Justice: A Commentary (1 leid.). Oxford University Press. pp. 274–278. ISBN 978-0-19-926177-2.
- ↑ „Current Members“. International Court of Justice (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2017-11-29. Nuoroda tikrinta 2025-11-12.
- ↑ „General Assembly, in Second Secret Ballot Round, Elects Five Judges to Serve Nine-Year-Long Terms on International Court of Justice | Meetings Coverage and Press Releases“ (anglų). UN. 2020-11-12. Suarchyvuota iš originalo 2021-05-16. Nuoroda tikrinta 2021-04-16.
- ↑ „Chapter XIV | United Nations“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 2018-07-25. Nuoroda tikrinta 2017-11-21.
- ↑ States entitled to appear before the Court. Archyvuota kopija 24 balandžio 2024 iš Wayback Machine projekto. Retrieved 1 January 2024
- ↑ „Chapter I – Charter of the United Nations and Statute of the International Court of Justice: 3 . Statute of the International Court of Justice“. United Nations Treaty Series. 2013-07-09. Suarchyvuotas originalas 2013-10-17. Nuoroda tikrinta 2013-07-09.
- ↑ J. G. Merrills (2011). International Dispute Settlement. New York: Cambridge University Press. pp. 116–134. ISBN 978-0521153393.
- ↑ Case Concerning United States Diplomatic and Consular Staff in Tehran (USA v Iran), [1979] ICJ Reports 7.
- ↑ See Charney J "Compromissory Clauses and the Jurisdiction of the International Court of Justice" (1987) 81 American Journal of International Law 855.
- 1 2 „Declarations recognizing the jurisdiction of the Court as compulsory“. International Court of Justice. Suarchyvuota iš originalo 2017-08-15. Nuoroda tikrinta 2021-05-30.
- ↑ „Chapter XIV“. Charter of the United Nations (anglų). United Nations. Suarchyvuotas originalas 2018-07-25. Nuoroda tikrinta 2017-11-03.
- ↑ Pieter H.F. Bekker (2003-12-12). „The UN General Assembly Requests a World Court Advisory Opinion on Israel's Separation Barrier“. American Society of International Law. Suarchyvuota iš originalo 2021-01-02. Nuoroda tikrinta 2017-11-21.
- ↑ Case Concerning Military and Paramilitary Activities in and Against Nicaragua (Nicaragua v USA), [1986] ICJ Reports 14, 158–60 (Merits) per Judge Lachs.
- ↑ Ridi, Niccolò (2021-11-30). „Rule of Precedent and Rules on Precedent“. International Procedure in Interstate Litigation and Arbitration: 354–400. doi:10.1017/9781108961387.017. ISBN 9781108961387. S2CID 225225897.
- ↑ Ridi, Niccolò (2019-06-01). „The Shape and Structure of the 'Usable Past': An Empirical Analysis of the Use of Precedent in International Adjudication“. Journal of International Dispute Settlement. 10 (2): 200–247. doi:10.1093/jnlids/idz007.
- ↑ Malat, Jen (2025-01-21). „Ex Aequo et Bono: The Justice Route in the International Court of Justice « Law# « Cambridge Core Blog“ (Didžiosios Britanijos anglų). Nuoroda tikrinta 2025-10-01.
- ↑ „Cases | INTERNATIONAL COURT OF JUSTICE“. www.icj-cij.org. Nuoroda tikrinta 2025-10-01.
- ↑ Schwebel S "Ad Hoc Chambers of the International Court of Justice" (1987) 81 American Journal of International Law 831.
- 1 2 3 4 „Rules of Court (1978) | INTERNATIONAL COURT OF JUSTICE“. www.icj-cij.org. Nuoroda tikrinta 2025-10-01.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Oficiali svetainė (anglų, prancūzų k.)
- Statutas (liet.)
- Statutas[neveikianti nuoroda] (PDF)
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
