Pereiti prie turinio

Nakba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nakba

Palestiniečiai palieka Haifą lydimi ginkluotų „Hagana“ narių, 1948 m. balandis.
VietaPalestinos mandatas, Izraelis
Data1947 m. gruodžio 31 d. (1947-12-31) –
1949 m. liepos 20 d. (1949-07-20)[a]
TaikinysPalestinos arabai
Išpuolio tipasEtninis valymas
Žuvusiųjų13–16 tūkst.[3]
Aukos750 000 ištremtų asmenų[4]
VykdytojaiIzraelio vėliava Izraelio Valstybė
Iki 1948 m. gegužės 26 d.:

Po 1948 m. gegužės 26 d.:

MotyvasSionizmas, kolonializmas

Nakba (arab. النكبة = al-Nakbah – ‘katastrofa, nelaimė’) – 1947–1949 m., per Pirmąjį arabų–Izraelio karą, vykdytas Palestinos arabų etninis valymas,[5] kurio metu jie buvo prievarta iškeldinti, nusavinta jų žemė ir turtas, naikinama visuomenė, slopinama kultūra, tapatybė, politinės teisės ir tautiniai siekiai.[6] Terminas vartojamas Palestinos karo įvykiams britų mandatinėje Palestinoje apibūdinti, taip pat besitęsiančiam palestiniečių persekiojimui ir perkėlimui.[7] Plačiąja prasme Nakba apima palestiniečių visuomenės suskaldymą, ilgametį palestiniečių pabėgėlių ir jų palikuonių teisės grįžti atmetimą.[8][9]

1948 m. žydų sionistų karinės grupuotės („Hagana“, „Irgun“ ir „Lehi“), o įkūrus Izraelio valstybę – jos kariuomenė, išvarė arba privertė bėgti apie pusę Palestinos gyventojų (daugiausia arabų), arba 750 000 žmonių.[4] Įvykdyta dešimtys Palestinos arabų žudynių, ištuštėjo daugiau kaip 500 arabų miestų ir kaimų.[10] Dauguma gyvenviečių visiškai sunaikintos arba apgyvendintos žydų ir pervadintos hebrajiškais pavadinimais.[10][11] Izraelis pasitelkė biologinį ginklą – užnuodijo kaimų šulinius. Iki karo pabaigos 78 % buvusio Palestinos mandato teritorijos kontroliavo Izraelis.

Palestiniečiai Nakbą laiko istorine trauma, apibrėžiančia jų tautinę tapatybę ir politinius siekius. Izraelyje Nakba laikoma Nepriklausomybės karo, kurio metu įtvirtintas Izraelio valstybingumas, dalimi.[12] Izraelis neigia įvykdytus žiaurumus, tvirtina, kad dauguma palestiniečių pasitraukė savo noru arba jų išstūmimas buvo būtinas ir neišvengiamas. Nuo XX a. 8 dešimtmečio Nakbos neigimas Izraelio visuomenėje vis dažniau kvestionuojamas, ypač „naujųjų istorikų“, nors oficialus požiūris nepasikeitė.[12][13][14]

Gegužės 15 d., dieną po Izraelio nepriklausomybės dienos, palestiniečiai mini Nakbos dieną, prisimindami karo įvykius.[15][16] 1967 m., po Šešių dienų karo, įvyko dar vienas palestiniečių pasitraukimas, vadinamas Naksa. Nakba turėjo didelės įtakos palestiniečių kultūrai ir yra vienas pagrindinių palestiniečių tautinės tapatybės simbolių. Apie Nakbą parašyta daug knygų, sukurta dainų, eilėraščių.[17]

Osmanų ir britų valdymas (iki 1948)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planas, priimtas 1947 m.

Nakbos ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai į Osmanų valdomą Palestiną atvyko ir žemes ėmė supirkinėti žydai sionistai.[18] Sionistai siekė Palestinoje įkurti žydų valstybę su kuo daugiau žemės, kuo daugiau žydų ir kuo mažiau arabų.[19] 1917 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, Didžiajai Britanijai Balforo deklaracija oficialiai išreiškus paramą sionizmui,[20] Palestinoje gyveno apie 750 000 žmonių (94 % arabų ir 6 % žydų).[21]

Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti, kurį 1922 m. įteisino Tautų Sąjunga.[22] Tada žydai sudarė apie 10 % visų gyventojų.[23] Tiek Balforo deklaracijoje, tiek Tautų Sąjungos mandate arabų dauguma įvardyta kaip „egzistuojančios nežydų bendruomenės“.[24]

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Holokaustui, 1947 m. vasarį Didžioji Britanija paskelbė panaikinsianti mandatą ir perduosianti Palestinos likimą spręsti Jungtinėms Tautoms.[25] Įkurtas Jungtinių Tautų specialusis komitetas Palestinai (UNSCOP), kuris rugsėjį JT Generalinei Asamblėjai pateikė ataskaitą, rekomenduojančią Palestinos padalijimą.[26] Palestiniečiai ir didžioji Arabų lygos dalis priešinosi padalijimui.[27] Sionistai sutiko su padalijimu, tačiau ketino išplėsti Izraeliui Jungtinių Tautų paskirtą teritoriją.[28] 1947 m. rudenį Izraelis ir Jordanija (pritarus Didžiajai Britanijai) slapta sutarė po mandato panaikinimo pasidalyti Palestinai skirtas žemes.[29]

1947 m. lapkričio 29 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 181 (II) – Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planą.[30] Tuo metu arabai sudarė apie du trečdalius gyventojų[31] ir valdė apie 90 % žemės,[32] o žydai sudarė trečdalį gyventojų[33] ir valdė apie 7 % žemės.[34] Izraeliui buvo numatyta skirti 55 % teritorijos, kurioje gyveno apie 500 000 žydų ir 407 000–438 000 arabų. Palestinai paskirta likę 45 % žemės, kurioje gyveno apie 725 000–818 000 arabų ir 10 000 žydų. Jeruzalei (su Betliejumi) turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas su 100 000 arabų ir 100 000 žydų gyventojų.[35]

Kritikų teigimu, padalijimo planas buvo prosionistinis, nes žydų valstybei buvo skirta 56 % žemės, nors arabų buvo dvigubai daugiau nei žydų.[36] Dauguma žydų Palestinoje palankiai vertino planą,[37] o sionistų lyderiai, ypač Davidas Ben Gurijonas, laikė jį taktiniu žingsniu ir atspirties tašku būsimai teritorinei ekspansijai į visą Palestiną.[42] Arabų aukštasis komitetas, Arabų lyga ir kiti arabų šalių vadovai planą atmetė, teigdami, kad arabai ne tik sudarė dviejų trečdalių daugumą, bet ir valdė daugumą žemių.[43] Jie taip pat nesutiko su bet kokiu teritorijos padalijimu,[44] teigė, kad jis pažeidžia JT Chartijoje įtvirtintą tautų apsisprendimo principą, suteikiantį žmonėms teisę patiems spręsti savo likimą.[45][46] Jie paskelbė ketinantys imtis visų būtinų priemonių užkirsti kelią rezoliucijos įgyvendinimui.[51]

1948 metų Nakba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai faktai apie Nakbos ir 1948 m. Palestinos karo įvykius yra gerai žinomi, dokumentuoti ir neginčijami daugumos istorikų.[52]

Apie 750 000 palestiniečių – daugiau kaip 80 % teritorijos, kuri tapo Izraelio valstybe, gyventojų – buvo ištremti arba priversti trauktis iš savo namų ir tapo pabėgėliais.[4] Sunaikinta 11 arabų miestų ir daugiau kaip 500 kaimų.[10] Tūkstančiai palestiniečių nužudyti dešimtyse žudynių.[53] Užfiksuota apie tuziną Izraelio karių įvykdytų palestiniečių išžaginimų.[54] Izraelis, siekdamas įbauginti palestiniečius ir priversti juos bėgti, pasitelkė psichologinį karą: žodinę propagandą, radiją ir kt.[55] Izraelio kariai ir civiliai plėšė palestiniečių namus, verslus, ūkius, kitą turtą.[56]

1947 m. lapkritis – 1948 m. gegužė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tantūros moterų ir vaikų ištrėmimas į Fureidisą, 1948 m.

Lapkričio 30 d. prasidėjo žydų ir arabų susirėmimai ir palaipsniui augo.[57] Pratrūkus smurtui, palestiniečiai jau buvo pradėję trauktis, tikėdamiesi grįžti po karo.[58] Gruodį prasidėjo Palestinos arabų žudynės, trėmimai ir kaimų naikinimas.[59] Iki 1948 m. kovo buvo ištremti arba pabėgo 70–100 tūkst. palestiniečių.[60]

1948 m. balandžio pradžioje Izraelis pradėjo plataus masto puolimą, kuriuo siekė užgrobti žemę ir išvaryti iš jos Palestinos arabus.[61] Izraelis okupavo žemę, kuri pagal JT padalijimo planą buvo skirta palestiniečiams.[62] Sunaikinta per 200 kaimų.[63] Žudynės ir trėmimai tęsėsi.[64] Ištuštėjo palestiniečių miestai Tiberiada, Haifa, Akas, Safedas, Jafa ir palestiniečių rajonas Vakarų Jeruzalėje.[65] Balandį Izraelis ėmėsi biologinio karo: užnuodijo miestų ir kaimų vandens atsargas. Gegužę tokia operacija sukėlė vidurių šiltinės epidemiją Ake, o kitą operaciją Gazoje sužlugdė egiptiečiai.[66]

Balandžio pradžioje, kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui dėl palestiniečių netekčių, Arabų lygos valstybės, siekdamos pačios užimti palestiniečių teritoriją, nusprendė britams išvykus įsitraukti į karą.[67] Tačiau naujai susikūrusių arabų valstybių kariuomenės tebebuvo silpnos ir nepasirengusios karui, be to, nė viena Arabų lygos valstybė nebuvo suinteresuota nepriklausomos Palestinos valstybės įkūrimu.[68] Nei Jordanijos karalius Abd Alahas I, nei britai nenorėjo Palestinos valstybės įkūrimo.[69] Gegužės 14 d., mandatui nustojus galioti ir galutinai pasitraukus Britanijos kariuomenei, Izraelis paskelbė nepriklausomybę.[70] Iki to laiko palestiniečių visuomenė buvo sunaikinta, o daugiau kaip 300 000 palestiniečių buvo ištremti arba pabėgo.[71]

1948 m. gegužė – 1948 m. spalis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palestiniečių ištrėmimas iš Ramlos, 1948 m. liepa.

Gegužės 15 d. Arabų lygos kariuomenės įžengė į buvusio Palestinos mandato teritoriją. Prasidėjo Pirmasis arabų–Izraelio karas – Palestinos karo antroji pusė.[72] Iki tol didžioji dalis smurto vyko miestuose ir jų apylinkėse, Izraeliui priklausančioje padalytos teritorijos dalyje.[73] Mandatui nustojus galioti, Izraelis užgrobė daugiau žemės, kuri pagal JT padalijimo planą buvo skirta palestiniečiams, padažnėjo trėmimai, žudynės ir kaimų naikinimas.[74] Gegužės 22–23 d. įvykdytos Tantūros žudynės.[75]

Birželio pradžioje sudarytos pirmosios Izraelio ir arabų šalių paliaubos, kurios truko apie mėnesį.[76] 1948 m. vasarą Izraelis ėmėsi priemonių, kad neleistų palestiniečiams grįžti į savo namus.[77] Sukurtas „Perkėlimo komitetas“, turėjęs užtikrinti, kad palestiniečiams nebūtų leista grįžti, taip pat arabų kaimų naikinimą, jų apgyvendinimą žydų imigrantais, žemės nusavinimą ir propagandos, atgrasančios nuo grįžimo, skleidimą.[78] Pasibaigus pirmosioms paliauboms ir atsinaujinus kovoms, iš Lidos ir Ramlos ištremta daugiau kaip 50 000 palestiniečių.[79] Liepos viduryje sudarytos antrosios paliaubos tęsėsi iki spalio.[76] Per dvejas paliaubas į namus grįžę palestiniečiai, Izraelio laikomi „įsibrovėliais“, buvo nužudyti arba apgręžti.[80]

1948 m. spalis – 1949 m. liepa

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trėmimai, žudynės ir Izraelio ekspansija tęsėsi 1948 m. rudenį.[81] Spalį Izraelis ad hoc karines gubernijas, valdančias jo teritorijoje atsidūrusius Palestinos arabus, pertvarkė į karinę administraciją. Buvo kontroliuojami beveik visi jų gyvenimo aspektai, taikoma komendanto valanda, kelionių ir ekonominiai apribojimai, savavališki sulaikymai, politinė kontrolė.[82] Įvesta karo padėtis padėjo Izraeliui surasti ir išvaryti arba nužudyti „įsibrovėlius“, kad palestiniečiai negalėtų vėl apsigyventi savo kaimuose.[83]

1947 m. JT Palestinos padalijimo plane nustatytos sienos:

  Žydų valstybei skirta teritorija
    Arabų valstybei skirta teritorija
    Jeruzalė (corpus separatum)
1949 m. paliaubų demarkacijos linijos:

      Izraelio nuo 1949 m. kontroliuojama teritorija
    Egipto ir Jordanijos 1948–1967 m. kontroliuojama teritorija

Pagrindinės Izraelio ir arabų valstybių kovos baigėsi 1948 m. žiemą.[84] 1948 m. gruodžio 11 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 194 dėl palestiniečių grįžimo į tėvynę ir kompensacijos už prarastą ar sugadintą turtą. Rezoliucija taip pat įsteigta Jungtinių Tautų Palestinos sutaikymo komisija (UNCCP).[85] 1949 m. vasarį–liepą sudarytos karą užbaigiančios paliaubos,[86] tačiau palestiniečių žudynės ir trėmimai tęsėsi ir toliau.[87]

Karui artėjant į pabaigą Palestina buvo suskaldyta, o palestiniečiai išsibarstę.[88] Izraelis kontroliavo apie 78 % Palestinos teritorijos,[89] įskaitant 55 % žemės, jam paskirtos Jungtinių Tautų, ir apie pusę Palestinos valstybei skirtos žemės.[90] Jordanija į savo kontrolę perėmė Vakarų Krantą, Egiptas – Gazos Ruožą.[91] Jeruzalė, kuriai turėjo būti suteiktas tarptautinis statusas, padalyta į dvi dalis: Vakarų Jeruzalę užėmė Izraelis, Rytų Jeruzalę – Jordanija.[92] 1949 m. gegužę Izraelis, išplėtęs savo teritoriją, priimtas į Jungtines Tautas.[93] Apie 156 000 Izraelyje likusių palestiniečių primesta karinė valdžia, daugybė tapo vidaus perkeltaisiais asmenimis.[94] Apie 750 000 palestiniečių, kurie buvo išvaryti arba priversti palikti savo namus, prisiglaudė pabėgėlių stovyklose Vakarų Krante, Gazos Ruože, Jordanijoje, Sirijoje ir Libane.[95] Nė vienam neleista grįžti.[96] Palestinos valstybė sukurta nebuvo.[97]

Nakba po 1948 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo padėtis (1949–1966)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nakba tęsėsi ir pasibaigus karui 1949 m.[7] Izraelis uždraudė palestiniečių pabėgėliams grįžti.[98] Palestiniečiai ir toliau buvo tremiami, sunaikinta vis daugiau palestiniečių miestų ir kaimų, o jų vietoje įkurtos naujos Izraelio gyvenvietės.[99] Iš žemėlapių ir knygų pašalinti palestiniečių vietovardžiai ir pats pavadinimas „Palestina“.[100]

Po karo tęsėsi ir palestiniečių žudynės. 1953 m. Kibijos žudynėse nužudyti 69 palestiniečiai.[101] 1956 m., pirmąją Sueco krizės dieną, Kafr Kasimo žudynėse nužudyti 49 palestiniečiai.[102]

Izraelyje likusiems palestiniečiams iki 1966 m. galiojo griežta karo padėtis.[103]

Naksa (1967–1986)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1967 m., per Šešių dienų karą, šimtai tūkstančių palestiniečių pabėgėlių išstumti iš Vakarų Kranto, Gazos Ruožo ir Rytų Jeruzalės. Dauguma jų pasitraukė į Jordaniją.[104] Po karo Izraelis okupavo Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą.[105]

1976 m., per Libano pilietinį karą, „Libano fronto“ daliniai nužudė apie 2000 palestiniečių.[106] 1982 m. Libano krikščionys falangistai, remiami Izraelio kariuomenės, Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklose nužudė nuo 800 iki 3500 civilių, daugiausia palestiniečių.[107]

Po Pirmosios intifados (1987–dabar)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji intifada prasidėjo 1987 m. ir tęsėsi iki Oslo susitarimų pasirašymo 1993 m.[108] Antroji intifada prasidėjo 2000 m.[109] 2005 m. Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo ir ėmė vykdyti jo blokadą.[110] Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje Izraelis pastatė sieną[111] ir suskaidė palestiniečių teritoriją į daugybę anklavų.[112]

Sudedamosios dalys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nakbą sudaro prievartinis palestiniečių iškeldinimas ir turto nusavinimas, jų visuomenės, kultūros, tapatybės, politinių teisių ir tautinių siekių naikinimas.[6]

Perkėlimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nahr al Barido pabėgėlių stovykla Libane, 1952 m.

Per 1947–1949 m. Palestinos karą apie 750 000 palestiniečių, t. y. apie 80 % Palestinos arabų, gyvenusių teritorijoje, kuri tapo Izraelio valstybe, pabėgo arba buvo ištremti.[4] Beveik pusė jų – daugiau kaip 300 000 – paliko savo namus dar iki Izraelio nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. gegužę.[71] Tai įvardyta kaip casus belli Arabų lygai įžengti į šalį, pradedant Pirmąjį arabų–Izraelio karą.[113]

1948 m. gegužės 15 d. Arabų lygos generalinis sekretorius JT generaliniam sekretoriui išsiųstoje telegramoje teigė, kad „maždaug daugiau kaip ketvirtis milijono arabų gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir pasitraukti į kaimynines arabų šalis“. Po karo daug palestiniečių bandė sugrįžti į savo namus. Nužudyta nuo 2700 iki 5000 asmenų, dauguma jų – neginkluoti, bandę grįžti dėl ekonominių ar socialinių priežasčių.[114]

Nakbą etniniu valymu įvardija daug mokslininkų,[115] tarp jų – palestiniečių mokslininkai Saleh Abd al-Jawad,[116] Beshara Doumani,[117] Rashid Khalidi,[118] Adel Manna,[119] Nur Masalha,[120] Nadim Rouhana,[121] Ahmad H. Sa'di[122] ir Areej Sabbagh-Khoury,[123] Izraelio mokslininkai Alon Confino,[124] Amos Goldberg,[125] Baruch Kimmerling,[126] Ronit Lentin,[127] Ilan Pappé[128] ir Yehouda Shenhav[129] ir užsienio mokslininkai Abigail Bakan,[130] Elias Khoury,[131] Mark Levene,[132] Derek Penslar,[133] Patrick Wolfe[134] ir kiti.[135]

Kiti autoriai, pvz., Yoav Gelber,[136] Benny Morris[137] ir Seth J. Frantzman,[138] nepritaria Nakbos prilyginimui etniniam valymui. B. Moris 2016 m. atmetė terminą „etninis valymas“, nors pripažino, kad sąvoka „dalinis etninis valymas“ yra diskutuotina.[139]

Tuo pat metu daugelis Izraelyje likusių palestiniečių tapo vidaus perkeltaisiais asmenimis. 1950 m. UNRWA duomenimis, 46 000 iš 156 000 palestiniečių, likusių 1949 m. paliaubų susitarimais apibrėžtoje Izraelio teritorijoje, buvo šalies viduje perkelti pabėgėliai.[140][141][142]

Turto nusavinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1947 m. JT padalijimo plane būsimai žydų valstybei numatyta skirti 56 % Palestinos teritorijos, o palestiniečiams, sudariusiems 2/3 gyventojų, – 44 % teritorijos. 80 % žydų valstybei skirtos žemės tuo metu priklausė palestiniečiams, 11 % – žydams.[143] Prieš 1947–1949 m. karą, jo metu ir po jo šimtai palestiniečių miestų ir kaimų buvo ištuštinti ir sunaikinti.[144][145] Vietovardžiai visoje šalyje buvo keičiami į hebrajiškus.[146] Dalis ne žydų istorinių vietų sunaikinta ne tik karo metu, bet ir vėliau, per kelis dešimtmečius. Pvz., sunaikinta daugiau kaip 80 % palestiniečių kaimų mečečių, o iš muziejų ir archyvų išvežti artefaktai.[147]

Izraelyje priimta įstatymų, kuriais įteisintas palestiniečių žemės nusavinimas.[148][149]

Bepilietybė ir denacionalizacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palestiniečiai pabėgėlių stovykloje, 1948 m.

Palestiniečių tapimas apatridais yra pagrindinė Nakbos pasekmė ir iki šiol išlieka palestiniečių nacionalinio gyvenimo bruožu.[150] Dėl Nakbos visi Palestinos arabai iš karto tapo asmenimis be pilietybės, nors dalis jų vėliau įgijo kitas pilietybes.[151] Pasak „Amnesty International“, po 1948 m. palestiniečiai neteko vieningo teisinio statuso ir susiskirstė į kelias grupes: Izraelio palestiniečius, Rytų Jeruzalės palestiniečius, UNRWA palestiniečius (pabėgėlius), Vakarų Kranto palestiniečius ir Gazos Ruožo palestiniečius, turinčius skirtingus teisinius statusus ir apribojimus.[152] Be jų, egzistuoja ir platesnė diaspora – palestiniečiai, apsigyvenę už istorinės Palestinos ribų, dažnai pabėgėlių stovyklose.[153]

1952 m. Izraelio pilietybės įstatymu palestiniečiai buvo denacionalizuoti, todėl buvusi Palestinos pilietybė tapo „neturinčia esmės“, „netinkama situacijai po Izraelio įkūrimo“.[154][155]

Visuomenės suskaldymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nakba laikoma pagrindine palestiniečių diasporos susiformavimo priežastimi. Sukūrus Izraelį kaip žydų tėvynę, palestiniečiai tapo „pabėgėlių tauta“ su „klajokliška tapatybe“.[156] Šiandien dauguma iš 13,7 mln. palestiniečių gyvena diasporoje – už istorinės mandatinės Palestinos ribų, daugiausia kitose Arabų šalyse.[157] Iš 6,2 mln. žmonių, užregistruotų JT Palestinos pabėgėlių agentūros UNRWA, apie 40 % gyvena Vakarų Krante ir Gazos Ruože, 60 % – diasporoje. Didelė dalis šių diasporos pabėgėlių nėra integruoti į juos priimančias šalis, kaip rodo tebesitęsianti įtampa tarp palestiniečių Libane arba 1990–1991 m. palestiniečių egzodas iš Kuveito.[158]

Dėl šių veiksnių susiformavo palestiniečių „kančios“ tapatybė, o palestiniečių deteritorializacija tapo juos vienijančiu veiksniu siekiant sugrįžti į prarastą tėvynę.[159]

Ilgalaikės pasekmės ir „besitęsianti Nakba“

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės Nakbos pasekmės palestiniečiams – tėvynės netektis, tautinės bendruomenės suskaldymas ir marginalizacija, tapimas apatridais.[160]

XX a. 10 dešimtmečio pabaigoje imta vartoti terminą „besitęsianti Nakba“, kuriuo apibūdinamas palestiniečių iki šiol „nuolat patiriamas smurtas ir netektys“.[1] Dėl to Nakba suvokiama ne kaip 1948 m. įvykis, bet kaip nesibaigiantis procesas, kuris tęsiasi iki šių dienų.[2]

Nacionaliniai naratyvai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
March of Return
People celebrating in Rishon LeZion, Israel
Nors palestiniečiai 1948 m. karą laiko katastrofa (kairėje kasmetinis palestiniečių „Sugrįžimo maršas“), dauguma Izraelio žydų jį švenčia kaip savo nepriklausomybės karą.

Palestiniečių nacionalinis naratyvas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestiniečiai Nakbos padarinius laiko istorine trauma, formuojančia jų tautinius, politinius ir moralinius siekius bei tapatybę. Tėvynės netektis stipriai paveikė palestiniečių tautinės tapatybės formavimąsi. Palestiniečių požiūriu, jie buvo priversti savo laisve, turtu ir gyvybėmis sumokėti už Europoje vykdytą Holokaustą.[13]

Shmuel Trigano išskiria tris Nakbos naratyvo raidos etapus. Iš pradžių palestiniečiai buvo vaizduojami kaip aukos, išstumtos besikuriant Izraeliui, kad užleistų vietą žydų imigrantams. Kitame etape Šešių dienų karas suvokiamas kaip Izraelio vykdoma palestiniečių žemių kolonizacija, tai paskatino antikolonijines nuotaikas. Paskutiniame etape pasitelkiama Holokausto atmintis, Izraelis kaltinamas apartheidu, o tai atsiliepia Vakarų kaltės jausmui dėl Holokausto. Jis teigia, kad šiose kintančiose interpretacijose neatsižvelgiama į sudėtingus istorinius veiksnius, pvz., nesėkmingus bandymus sunaikinti Izraelį, ginčytinas teritorines pretenzijas ir žydų pabėgėlių perkėlimą iš arabų šalių.[161]

Izraelio nacionalinis naratyvas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izraelis atmeta 1948 m. įvykių įvardijimą kaip Nakbą (katastrofą), laiko tai Nepriklausomybės karo, įtvirtinusio Izraelio valstybingumą, dalimi.[12][13] 1948 m. įvykiai pristatomi kaip sionizmo svarbiausio tikslo – įkurti Palestinoje žydų valstybę – pasiekimas.[12] Nors kai kurie Izraelio istorikai iš dalies pripažįsta atsakomybę už palestiniečių pabėgėlių krizę, tradiciniame Izraelio naratyve tai pateikiama kaip Izraelio susikūrimas sudėtingomis karo sąlygomis, neneigiant Izraelio atsiradimo pasakojimo ir tapatybės.[12] 1948 m. karas ir jo rezultatai suvokiami kaip teisingumo ir atpirkimo žydų tautai po šimtmečių istorinių kančių ženklas.[13]

Pasak šio naratyvo, karo metu arabų lyderiai patys skatino palestiniečius laikinai pasitraukti, kad arabų šalys galėtų sunaikinti Izraelį, tačiau pralaimėjusios karą atsisakė juos integruoti.[162] Priešpriešinami žydų pabėgėliai, kuriuos priėmė Izraelis, ir palestiniečių pabėgėliai, kuriems arabų šalys atsisakė suteikti pilietybę. Skirtingai nuo palestiniečių naratyvo, tradiciniame Izraelio naratyve neigiama, kad arabų kaimai ištuštėjo, o palestiniečių namai buvo sugriauti, paprastai vartojami terminai kaip „apleistas“ (ne nusavintas) turtas ir „gyventojų mainai“ (ne trėmimai).[162][12]

Nakbos neigimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nakbos neigimas yra esminis sionistų naratyvų apie 1948 m. įvykius elementas.[163]

Nakbos neigimas apibūdinamas kaip vis dar paplitęs Izraelio ir JAV diskurse ir siejamas su įvairiais prieš arabus nukreipto rasizmo tropais.[164] 2011 m. Izraelis priėmė „Nakbos įstatymą“, leidžiantį nutraukti valstybės finansavimą organizacijoms, kurios Izraelio įkūrimo dieną mini kaip gedulo dieną arba neigia, kad Izraelis yra „žydų demokratinė valstybė“.[165] 2023 m. gegužę, minint 75-ąsias Nakbos metines, Palestinos autonomijos prezidentas Machmudas Abasas Nakbos neigimą paskelbė nusikaltimu, už kurį gresia 2 metų laisvės atėmimo bausmė.[166]

Įamžinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2023 m. Jungtinės Tautos paskelbė gegužės 15 d. Nakbos atminimo diena.[167]

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Nors Nakba laikoma 1948 m. karo įvykiu, kai kurie istorikai laikosi nuomonės, kad ji tęsiasi iki šiol.[1][2]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 Alon 2019, p. 93-94.
  2. 1 2 Salamanca, Omar Jabary; Qato, Mezna; Rabie, Kareem; Samour, Sobhi (2012). „Past is Present: Settler Colonialism in Palestine“. Settler Colonial Studies. 2 (1): 1–8. doi:10.1080/2201473X.2012.10648823. hdl:1854/LU-4141856. S2CID 162682469.
  3. ↑
  4. 1 2 3 4 Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Pappe 2022, p. 128; Khalidi 2020, p. 60; Slater 2020, pp. 81, 83, and 350; Shenhav 2019, p. 49; Bashir & Goldberg 2018, p. 7; Bishara 2017, pp. 138 and 148 n. 21; Bäuml 2017, p. 105; Cohen 2017, p. 87; Manna 2013, pp. 93 and 99 n. 12; Masalha 2012, pp. 2; Wolfe 2012, p. 133; Davis 2011, pp. 7 and 237 n. 21; Lentin 2010, pp. 6 and 7; Ghanim 2009, p. 25; Kimmerling 2008, p. 280; Morris 2008, p. 407; Sa'di 2007, pp. 297
  5. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, pp. 30, 65, 71, 81, 182, 193–194; Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Manna 2022; Pappe 2022, pp. 33, 120–122, 126–132, 137, 239; Hasian Jr. 2020, pp. 77–109; Khalidi 2020, pp. 12, 73, 76, 231; Slater 2020, pp. 81–85; Shenhav 2019, pp. 49–50, 54, and 61; Bashir & Goldberg 2018, pp. 20 and 32 n.2; Confino 2018, p. 138; Hever 2018, p. 285; Masalha 2018, pp. 44, 52–54, 64, 319, 324, 376, 383; Nashef 2018, pp. 5–6, 52, 76; Auron 2017; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 393; Al-Hardan 2016, pp. 47–48; Natour 2016, p. 82; Rashed, Short & Docker 2014, pp. 3–4, 8–18; Masalha 2012; Wolfe 2012, pp. 153–154, 160–161; Khoury 2012, pp. 258, 263–265; Knopf-Newman 2011, pp. 4–5, 25–32, 109, 180–182; Lentin 2010, ch. 2; Milshtein 2009, p. 50; Ram 2009, p. 388; Shlaim 2009, pp. 55, 288; Esmeir 2007, pp. 249–250; Sa'di 2007, pp. 291–293, 298, 308; Pappe 2006; Schulz 2003, pp. 24, 31–32
  6. 1 2 Abu-Laban & Bakan 2022, pp. 511–512; Manna 2022, pp. 7–9; Khalidi 2020, pp. 60, 76, 82, 88–89; Shenhav 2019, pp. 48–51; Bashir & Goldberg 2018, Introduction; Nashef 2018, p. 6; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 393 n. 2; Al-Hardan 2016, pp. xi, 2; Rashed, Short & Docker 2014, p. 1; Sayigh 2013, pp. 52–55; Masalha 2012, pp. 1, 10–13; Lentin 2010, ch. 2; Milshtein 2009, p. 47; Ram 2009, pp. 366–367; Webman 2009, p. 29; Abu-Lughod & Sa'di 2007, pp. 3, 8–9
  7. 1 2 Sayigh 2023, pp. 285, 288 n. 12 and 288 n. 13; Pappe 2021, pp. 70-71 and 80; Khalidi 2020, p. 75; Shenhav 2019, p. 49; Bashir & Goldberg 2018, pp. 7 and 33 n. 4; Khoury 2018, pp. xiii–xv; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, pp. 393, 405, 407, and 422-423; Rashed, Short & Docker 2014, pp. 1 ([Abstract] and 12-18; Masalha 2012, pp. 5, 12–14, 75, 251, and 254; Lentin 2010, p. 111; Abu-Lughod & Sa'di 2007, pp. 10 and 18-19; Jayyusi 2007, pp. 109-110 and 114-116
  8. ↑ Masalha 2012, p. 3; Dajani 2005, p. 42; Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 3
  9. ↑ Khalidi, Rashid I. (1992). „Observations on the Right of Return“. Journal of Palestine Studies. 21 (2): 29–40. doi:10.2307/2537217. JSTOR 2537217.
  10. 1 2 3 Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Manna 2022, p. 17; Pappe 2022, pp. 121 and 128; Khalidi 2020, p. 73; Shenhav 2019, p. 49; Bashir & Goldberg 2018, p. 1; Cohen 2017, p. 80; Pappe 2017, p. 66 Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 400; Rashed, Short & Docker 2014, p. 10; Manna 2013, p. 91; Khoury 2012, p. 259; Masalha 2012, pp. 3, 7, 74, 90-91, 107, and 115; Wolfe 2012, p. 161 n.1; Davis 2011, pp. 7, 9, and 237 n. 20; Ghanim 2009, p. 25; Kimmerling 2008, p. 280; Sa'di 2007, pp. 293-297
  11. ↑ Noga Kadman (2015-09-07). „Naming and Mapping the Depopulated Village Sites“. Erased from Space and Consciousness: Israel and the Depopulated Palestinian Villages of 1948. Indiana University Press. pp. 91–. ISBN 978-0-253-01682-9.
  12. 1 2 3 4 5 6 Partner, Nancy (2008). „The Linguistic Turn along Post-Postmodern Borders: Israeli/Palestinian Narrative Conflict“. New Literary History. 39 (4): 823–845. doi:10.1353/nlh.0.0065. JSTOR 20533118. S2CID 144556954.
  13. 1 2 3 4 Golani, Motti; Manna, Adel (2011). Two sides of the coin: independence and Nakba, 1948: two narratives of the 1948 War and its outcome. Institute for Historical Justice and Reconciliation. p. 14. ISBN 978-90-8979-080-4. Nuoroda tikrinta 2023-11-14.
  14. ↑ Khalidi, Walid (1961)
  15. ↑ Schmemann, Serge (1998-05-15). „MIDEAST TURMOIL: THE OVERVIEW; 9 Palestinians Die in Protests Marking Israel's Anniversary“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Suarchyvuota iš originalo 2022-03-05. Nuoroda tikrinta 2021-04-07.
  16. ↑ Gladstone, Rick (2021-05-15). „An annual day of Palestinian grievance comes amid the upheaval“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Suarchyvuota iš originalo 2021-05-15. Nuoroda tikrinta 2021-05-15.
  17. ↑ Masalha 2012, p. 11.
  18. ↑ Khalidi 2020, pp. 8–18; Bashir & Goldberg 2018, pp. 2 and 7; Khoury 2018, pp. xi-xiii and xv; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 423; Rashed, Short & Docker 2014, p. 8; Manna 2013, p. 89; Masalha 2012, pp. 44, 70, and 168; Wolfe 2012, p. 134; Morris 2008, pp. 1 and 392; Sa'di 2007, pp. 287–290
  19. ↑
  20. ↑ Masalha 2018, pp. 309–310 and 325; Bishara 2017, p. 149; Manna 2013, p. 89; Wolfe 2012, pp. 144; Morris 2008, pp. 9–10; Sa'di 2007, pp. 288
  21. ↑ Khalidi 2020, pp. 27, 28, and 43; Slater 2020, pp. 39 and 44; Masalha 2018, p. 314; Morris 2008, p. 15; Pappe 2006, p. 11.
  22. ↑ Sayigh 2023, p. 281; Manna 2013, p. 89; Masalha 2012, p. 33, 54, and 150; Wolfe 2012, p. 143; Davis 2011, p. 6; Morris 2008, pp. 9–14; Sa'di 2007, pp. 288–290.
  23. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, p. 53; Pappe 2022, p. 79; Davis 2011, p. 6.
  24. ↑ Sayigh 2023, p. 281; Khalidi 2020, p. 27; Slater 2020, p. 39; Wolfe 2012, p. 146; Shlaim 2009, p. 23; Morris 2008, pp. 9–10
  25. ↑ Pappe 2022, pp. 111–113; Khalidi 2020, p. 72; Slater 2020, p. 62; Cohen 2017, p. 74; Davis 2011, p. 6
  26. ↑ Pappe 2022, p. 115 and 119; Khalidi 2020, p. 72; Slater 2020, p. 62; Cohen 2017, pp. 74–75; Morris 2008, pp. 40–41 and 47–51
  27. ↑ Manna 2022, p. 31; Pappe 2022, pp. 116; Bashir & Goldberg 2018, p. 16; Cohen 2017, p. 74; Shlaim 2009, p. 38; Morris 2008, pp. 63–64. But see: Slater 2020, pp. 65-66 and 212
  28. ↑ Pappe 2022, p. 116; Slater 2020, pp. 64-65, 75 and 212; Masalha 2012, p. 58; Morris 2008, p. 101; Sa'di 2007, p. 291. But see: Cohen 2017, pp. 74–76
  29. ↑ Manna 2022, p. 88; Pappe 2022, pp. 123 and 129; Khalidi 2020, pp. 77–78; Slater 2020, pp. 79 and 88; Manna 2013, pp. 90-93; Masalha 2012, p. 150; Shlaim 2009, pp. 38, 80, 169-170, and 256; Morris 2008, pp. 189–195; Sa'di 2007, p. 291
  30. ↑ Manna 2022, p. 30; Pappe 2022, p. 118; Khalidi 2020, p. 72; Slater 2020, p. 63; Bashir & Goldberg 2018, p. 16; Masalha 2012, pp. 67, 150, 194, 196, and 224; Davis 2011, p. 7; Shlaim 2009, p. 256; Morris 2008, pp. 51–74; Sa'di 2007, pp. 290–291
  31. ↑ Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Manna 2022, pp. 30 and 90; Natour 2016, p. 89; Morris 2008, p. 15; Pappe 2006, p. 29
  32. ↑ Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Rogan 2017, ch. 9; Natour 2016, p. 89; Manna 2013, p. 90; Sa'di 2007, p. 291
  33. ↑ Slater 2020, p. 62; Natour 2016, p. 89,; Wolfe 2012, pp. 133–134; Davis 2011, p. 6; Morris 2008, pp. 15 and 65; Sa'di 2007, p. 290; Pappe 2006, p. 34
  34. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, pp. 119 and 262; Khalidi 2020, p. 83; Natour 2016, p. 89 (6%); Masalha 2012, p. 58; Wolfe 2012, pp. 133–134; Davis 2011, p. 6; Morris 2008, p. 65; Sa'di 2007, p. 290; Pappe 2006, pp. 24 and 34
  35. ↑ Manna 2022, pp. 30 and 294 n. 41; Khalidi 2020, p. 72; Slater 2020, pp. 62, 84, and 86; Bashir & Goldberg 2018, p. 16; Bishara 2017, pp. 149–150; Cohen 2017, p. 74; Natour 2016, p. 89; Masalha 2012, p. 68; Davis 2011, p. 7; Morris 2008, pp. 63–64; Sa'di 2007, pp. 290–291; Pappe 2006, pp. 34 and 35
  36. ↑ Ben-Dror 2007, pp. 259–7260
  37. ↑ „U.N.O. PASSES PALESTINE PARTITION PLAN“. Newcastle Morning Herald and Miners' Advocate (NSW : 1876 – 1954). NSW: National Library of Australia. 1947-12-01. p. 1. Nuoroda tikrinta 2014-10-24.
  38. ↑ David McDowall (1990). Palestine and Israel: The Uprising and Beyond. I.B. Tauris. p. 193. ISBN 9780755612581. „Although the Jewish Agency accepted the partition plan, it did not accept the proposed borders as final and Israel's declaration of independence avoided the mention of any boundaries. A state in part of Palestine was seen as a stage towards a larger state when opportunity allowed. Although the borders were 'bad from a military and political point of view,' Ben Gurion urged fellow Jews to accept the UN Partition Plan, pointing out that arrangements are never final, 'not with regard to the regime, not with regard to borders, and not with regard to international agreements'. The idea of partition being a temporary expedient dated back to the Peel Partition proposal of 1937. When the Zionist Congress had rejected partition on the grounds that the Jews had an inalienable right to settle anywhere in Palestine, Ben Gurion had argued in favour of acceptance, 'I see in the realisation of this plan practically the decisive stage in the beginning of full redemption and the most wonderful lever for the gradual conquest of all of Palestine.“
  39. ↑ Sean F. McMahon, The Discourse of Palestinian-Israeli Relations, Routledge 2010 p. 40. "The Zionist movement also accepted the UN partition plan of 1947 tactically. Palumbo notes that “[t]he Zionists accepted this scheme [the UN partition plan] since they hoped to use their state as a base to conquer the whole country.” Similarly, Flapan states that “[Zionist] acceptance of the resolution in no way diminished the belief of all the Zionist parties in their right to the whole of the country [Palestine]”; and that “acceptance of the UN Partition Resolution was an example of Zionist pragmatism par excellence. It was a tactical acceptance, a vital step in the right direction – a springboard for expansion when circumstances proved more judicious.”
  40. ↑ Michael Palumbo (1990). Imperial Israel : the history of the occupation of the West Bank and Gaza. Bloomsbury. p. 19. ISBN 9780747504894.
  41. ↑ Simha Flapan, The Birth of Israel: Myths and Realities, Pantheon, 1988, ISBN 978-0-679-72098-0, Ch. 1 Myth One : Zionists Accepted the UN Partition and Planned for Peace, pages 13-53 "Every school child knows that there is no such thing in history as a final arrangement— not with regard to the regime, not with regard to borders, and not with regard to international agreements. History, like nature, is full of alterations and change. David Ben-Gurion, War Diaries, Dec. 3, 1947"
  42. ↑ [38][39][40][41]
  43. ↑ Eugene Rogan (2012). The Arabs: A History (3rd leid.). Penguin. p. 321. ISBN 978-0-7181-9683-7.
  44. ↑ Benny Morris (2008). 1948: a history of the first Arab-Israeli war. Yale University Press. p. 73. ISBN 978-0-300-12696-9. Nuoroda tikrinta 2013-07-13.
  45. ↑ „The Question of Palestine and the UN, "The Jewish Agency accepted the resolution despite its dissatisfaction over such matters as Jewish emigration from Europe and the territorial limits set on the proposed Jewish State."“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2025-01-18.
  46. ↑ Sami Hadawi, Bitter Harvest: A Modern History of Palestine, Olive Branch Press, (1989) 1991 p. 76.
  47. ↑ Perkins, Kenneth J.; Gilbert, Martin (1999). „Israel: A History“. The Journal of Military History. 63 (3): 149. doi:10.2307/120539. ISSN 0899-3718. JSTOR 120539.
  48. ↑ Best, Antony (2004), International History of the Twentieth Century and beyond, Routledge, p. 531, doi:10.4324/9781315739717-1, ISBN 978-1-315-73971-7, nuoroda tikrinta 2022-06-29
  49. ↑ Live by the Sword: Israel's Struggle for Existence in the Holy Land, James Rothrock, p. 14
  50. ↑ Lenczowski, G. (1962). The Middle East in World Affairs (3rd Edition). Ithaca, NY: Cornell University Press. p. 723
  51. ↑ [47][48][49][50]
  52. ↑ Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Khalidi 2020, p. 60; Slater 2020, p. 406 n.44; Khoury 2012, pp. 258 and 263; Wolfe 2012, p. 133; Lentin 2010, p. 6; Sa'di 2007, pp. 290 and 294
  53. ↑ Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511; Pappe 2022, p. 128; Manna 2022, pp. 16–17; Hasian Jr. 2020, p. 100; Khalidi 2020, p. 93; Slater 2020, pp. 77 and 81-82; Shenhav 2019, p. 49; Rashed, Short & Docker 2014, p. 11; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2014, p. 6; Docker 2012, p. 19; Masalha 2012, pp. 76 and 84–87; Lentin 2010, pp. 109–111; Morris 2008, p. 405, pp. 405 and 406; Abu-Lughod 2007, p. 104 n. 7; Sa'di 2007, pp. 293 and 300; Slyomovics 2007, pp. 29–31 and 37; Pappe 2006, pp. 258
  54. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, pp. 185–186; Sayigh 2023, p. 282; Manna 2022, pp. 75-77, 202, and 301 nn. 79-81; Hasian Jr. 2020, p. 84; Natour 2016, p. 94; Khoury 2012, p. 263; Masalha 2012, pp. 82–84; Knopf-Newman 2011, p. 183; Lentin 2010, p. 31; Ram 2009, p. 373; Morris 2008, pp. 406–407; Humphries & Khalili 2007, pp. 209, 211-213, and 223-226; Sa'di 2007, pp. 293, 299-300, and 303-304; Slyomovics 2007, pp. 31 and 33-38; Pappe 2006, pp. 90, 132, 156, 184, 196, and 208-211; Schulz 2003, pp. 28 and 136
  55. ↑ Hasian Jr. 2020, pp. 101 and 103; Slater 2020, p. 81; Cohen 2017, p. 79; Masalha 2012, pp. 2 and 68; Lentin 2010, p. 109; Shlaim 2009, p. 55; Morris 2008, pp. 160 and 332; Sa'di 2007, p. 308; Pappe 2006, pp. 156, 197, and 278 n. 27; Morris 2004, pp. 129, 168-169, 230, 246, 250, 252, 468, 522, and 591; Masalha 2003, pp. 26–27
  56. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, pp. 36, 44, 163, 169–177, 183, 186–189, 226–236, 241, 247–251, 256, 265; Sayigh 2023, pp. 281–282; Manna 2022, pp. 49, 83, 152, 169–170, 174–176, 182, 201, 287 n. 2, 316 n. 26; Khalidi 2020, pp. 250 n. 4 and 287 n. 58; Shenhav 2019, p. 49; Confino 2018, pp. 141–143; Masalha 2018, p. 185; Nashef 2018, pp. 95, 143 n. 4, 178–179, and 180 n.8; Lustick & Berkman 2017, p. 41; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, pp. 396 n. 6 and 413; Natour 2016, p. 94; Fierke 2014, p. 805 n. 17; Masalha 2012, pp. 16, 135–147; Lentin 2010, pp. 31, 70, and 84; Ram 2009, p. 371; Morris 2008, pp. 154–155, 163, and 281; Abu-Lughod 2007, p. 89; Pappe 2006, pp. 91–95, 100, 109, 125, 147, 167–169, 190, 200, 204–211
  57. ↑ Manna 2022, p. 293 n. 18; Pappe 2022, pp. 118–120; Khalidi 2020, p. 73; Cohen 2017, p. 78; Davis 2011, p. 235 n. 1; Morris 2008, pp. 75–78; Sa'di 2007, p. 292; Masalha 2003, p. 26
  58. ↑ Pappe 2022, pp. 119 and 121; Morris 2008, pp. 93, 94, and 411; Morris 2004, p. 6
  59. ↑ Pappe 2022, pp. 118–119; Khalidi 2020, p. 72; Slater 2020, p. 81; Docker 2012, p. 19; Masalha 2012, p. 79; Morris 2008, pp. 117–118; Pappe 2006, p. 40; Morris 2004, pp. 76–77
  60. ↑ Pappe 2022, p. 119; Morris 2008, pp. 94–95; Pappe 2006, p. 40; Morris 2004, p. 67
  61. ↑ Manna 2022, pp. 106 and 107; Pappe 2022, p. 120; Khalidi 2020, p. 73; Masalha 2012, pp. 71–72; Lentin 2010, pp. 109–111; Morris 2008, pp. 93 and 118-121; Sa'di 2007, p. 292
  62. ↑ Morris 2008, p. 179; Sa'di 2007, p. 292
  63. ↑ Masalha 2012, pp. 12–13; Morris 2008, pp. 118-121, 126-138, and 303-305; Sa'di 2007, pp. 292 and 294; Pappe 2006, p. 104,; Morris 2004, p. 34,
  64. ↑ Cohen 2017, pp. 79–80; Morris 2008, p. 100, pp. 100, 161, and 410-411; Sa'di 2007, p. 293; Pappe 2006, pp. 40, 104; Morris 2004, p. 593
  65. ↑ Manna 2022, p. 17; Pappe 2022, p. 121; Khalidi 2020, pp. 73–74; Cohen 2017, p. 80; Khoury 2012, p. 259; Masalha 2012, p. 7; Davis 2011, p. 7; Morris 2008, pp. 138, 138-139 (Tiberias), 140-147 (Haifa), 155-159 (Safed), 147-155 (Jaffa), and 164-167 (Acre); Sa'di 2007, pp. 293–294; Pappe 2006, pp. 91-92 (Tiberias), 92-96 (Haifa), 97-98 (Safed), 98-99 (Jerusalem), 100-101 (Acre), and 102-103 (Jaffa)
  66. ↑ Morris & Kedar 2023, pp. 752–776; Nashef 2018, p. 143 n. 4 (quoting Pappe 2006); Carus 2017, p. 145; Docker 2012, pp. 19–20; Martin 2010, p. 7; Sayigh 2009; Ackerman & Asal 2008, p. 191; Pappe 2006, pp. 73–4 and 100–101; Abu Sitta 2003; Leitenberg 2001, p. 289; Cohen 2001, p. 31
  67. ↑ Pappe 2022, p. 122; Khalidi 2020, p. 75; Slater 2020, pp. 77–78; Morris 2008, pp. 155, 180-183, 194-195, and 396-397; Sa'di 2007, pp. 293–294
  68. ↑ Morris 2008, pp. 181 and 401; Sa'di 2007, p. 294
  69. ↑ Khalidi 2020, pp. 77–78; Slater 2020, p. 77; Morris 2008, p. 195
  70. ↑ Pappe 2022, p. 123; Slater 2020, p. 75; Davis 2011, p. 7; Morris 2008, pp. 177–179
  71. 1 2 Manna 2022, p. 41; Pappe 2022, p. 121; Khalidi 2020, p. 75; Slater 2020, pp. 81 and 406 n.44; Cohen 2017, p. 80; Masalha 2012, pp. 12–13; Morris 2008, pp. 78, 93, 118, 138, 171, 179, and 400; Sa'di 2007, p. 294
  72. ↑ Pappe 2022, p. 123; Slater 2020, p. 75; Morris 2008, pp. 180–205
  73. ↑ Manna 2022, p. 32; Pappe 2022, p. 127; Morris 2008, pp. 78 and 101
  74. ↑ Manna 2022, pp. 109–111; Pappe 2022, pp. 125–128; Ghanim 2018, pp. 106–108; Cohen 2017, pp. 81-83 ps=; Morris 2008, pp. 309-310 and 405; Pappe 2006, pp. 148–156; Morris 2004, p. 171, pp. 171, 355, and 597
  75. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, pp. 258–260; Pappe 2022, p. 127; Khoury 2012, p. 263; Masalha 2012, p. 85; Lentin 2010, pp. 69–71, 140; Slyomovics 2007, p. 35; Esmeir 2007, pp. 229–250. But see: Morris 2008, p. 164,
  76. 1 2 Pappe 2022, p. 124-125; Morris 2008, pp. 264–319.
  77. ↑ Pappe 2022, p. 136; Cohen 2017, p. 81; Davis 2011, p. 9; Morris 2008, pp. 298–309 and 411; Pappe 2006, pp. 187–190; Morris 2004, p. 589
  78. ↑ Masalha 2012, pp. 73–74; Morris 2008, pp. 300 and 308; Pappe 2006, p. 212; Morris 2004, pp. 312–329; Schulz 2003, pp. 33–34
  79. ↑ Pappe 2022, p. 128; Manna 2022, p. 48 and 96 n. 72; Hasian Jr. 2020, p. 93; Slater 2020, p. 82; Shenhav 2019, p. 49; Bashir & Goldberg 2018, p. 13; Ghanim 2018, pp. 107–108; Cohen 2017, p. 82; Masalha 2012, p. 86; Knopf-Newman 2011, p. 183; Morris 2008, pp. 287–292; Slyomovics 2007, p. 30; Pappe 2006, p. 156; Schulz 2003, p. 28
  80. ↑ Khoury 2012, p. 262; Morris 2008, pp. 296 and 300; Morris 2004, pp. 442-446 and 529
  81. ↑ Manna 2022, pp. 60-92, 301 n. 83, and 308 n. 96; Hasian Jr. 2020, p. 93; Slater 2020, p. 90; Cohen 2017, p. 87; Masalha 2012, pp. 73–74; Morris 2008, pp. 313 and 344-348; Pappe 2006, p. 190
  82. ↑ Manna 2022, pp. 199–200; Pappe 2022, pp. 145–146; Khalidi 2020, p. 83; Bäuml 2017, pp. 103–124; Lustick & Berkman 2017, pp. 42–46; Masalha 2012, pp. 5 and 230-231; Morris 2008, p. 349; Morris 2004, pp. 421–422
  83. ↑ Manna 2022, p. 87; Masalha 2012, pp. 230–231; Pappe 2006, p. 189; Morris 2004, pp. 508-510, 513-514, 518, and 534-536
  84. ↑ Pappe 2022, pp. 126–127; Slater 2020, p. 90; Morris 2008, p. 350
  85. ↑ Manna 2022, pp. 121 and 128; Pappe 2022, pp. 128 and 134–137; Khalidi 2020, pp. 105 and 176; Slater 2020, pp. 97–98, 263 and 272–273; Bashir & Goldberg 2018, p. 37 n. 36; Bishara 2017, p. 149; Docker 2012, p. 27; Sayigh 2009, p. 165; Morris 2008, p. 338; Pappe 2006, p. 188; Masalha 2003, p. 1 and 40; Schulz 2003, p. 139
  86. ↑ Manna 2022, p. 128; Pappe 2022, p. 126; Slater 2020, pp. 88 and 93–95; Davis 2011, pp. 7 and 235 n. 1; Morris 2008, p. 375
  87. ↑ Khalidi 2020, p. 75; Pappe 2006, pp. 179–198; Morris 2004, pp. 505–536
  88. ↑ Khalidi 2020, p. 82; Manna 2013, pp. 91–93; Masalha 2012, pp. 12–13; Sa'di 2007, p. 294; Pappe 2006, p. 175 and 235
  89. ↑ Khalidi 2020, p. 60; Shenhav 2019, p. 50; Rouhana 2017, p. 17; Manna 2013, p. 91; Masalha 2012, p. 68; Wolfe 2012, p. 133; Davis 2011, p. 7; Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 3
  90. ↑ Slater 2020, p. 90; Bäuml 2017, p. 105; Manna 2013, p. 91; Masalha 2012, p. 68; Wolfe 2012, pp. 133–134; Davis 2011, p. 7; Shlaim 2009, pp. 29 and 39; Morris 2008, pp. 375–376; Sa'di 2007, p. 294; Pappe 2006, p. 175
  91. ↑ Sayigh 2023, p. 283; Pappe 2022, pp. 128 and 132; Khalidi 2020, pp. 75 and 82–84; Slater 2020, pp. 91–92 and 212; Manna 2013, pp. 91–92; Masalha 2012, pp. 6–7; Davis 2011, p. 7; Lentin 2010, p. 6; Shlaim 2009, pp. 29 and 93; Morris 2008, pp. 270 and 350; Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 3; Pappe 2006, pp. 197–198 and 235
  92. ↑ Pappe 2022, p. 124; Shlaim 2009, p. 256; Morris 2008, pp. 270, 316–317 and 350
  93. ↑ Manna 2013, p. 91; Sayigh 2009, p. 160; Pappe 2006, p. 175
  94. ↑ Manna 2022, pp. 7, 88, and 304 n. 131; Pappe 2022, p. 128; Khalidi 2020, p. 60; Slater 2020, p. 81; Confino 2018, p. 151 n. 10; Bäuml 2017, p. 106; Bishara 2017, p. 138; Cohen 2017, p. 87; Rouhana 2017, p. 5 n. 6; Masalha 2012, pp. 5–6,; Davis 2011, p. 9; Lentin 2010, p. 6; Ghanim 2009, p. 25; Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 3
  95. ↑ Pappe 2022, pp. 128 and 132–133; Khalidi 2020, pp. 82–84; Bäuml 2017, p. 105; Manna 2013, p. 93; Davis 2011, p. 7; Pappe 2006, pp. 121, 197–198 and 235; Morris 2004, pp. 1, 35 and 602–604
  96. ↑ Manna 2022, pp. 128–129; Khalidi 2020, p. 75; Slater 2020, p. 94; Bashir & Goldberg 2018, p. 7; Sayigh 2009, p. 165; Morris 2008, p. 411; Pappe 2006, p. 224; Masalha 2003, p. 41; Schulz 2003, pp. 33 and 139
  97. ↑ Manna 2022, p. 100; Slater 2020, p. 90; Masalha 2012, p. 137; Davis 2011, p. 7; Shlaim 2009, p. 170; Morris 2004, p. 35
  98. ↑ Khalidi 2020, p. 75; Slater 2020, p. 94; Shenhav 2019, p. 61; Bashir & Goldberg 2018, p. 7; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 407; Manna 2013, pp. 92–93; Masalha 2012, pp. 5 and 74; Wolfe 2012, p. 170 n.96; Kimmerling 2008, pp. 280–281
  99. ↑ Sayigh 2023, p. 281; Khalidi 2020, pp. 75 and 83; Slater 2020, p. 83; Shenhav 2019, p. 49; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, pp. 400–401 and 407–408; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2014, p. 4; Manna 2013, p. 93; Masalha 2012, pp. 5, 107, and 117; Wolfe 2012, p. 161 n.1
  100. ↑ Sayigh 2023, pp. 281 and 287; Shenhav 2019, p. 49; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 402-403 and 413; Manna 2013, p. 91; Masalha 2012, pp. 1–3, 73, and 102; Shlaim 2009, p. 29.
  101. ↑ Manna 2022, p. 195; Khalidi 2020, pp. 90–91; Masalha 2012, p. 75; Pappe 2006, p. 258.
  102. ↑ Manna 2022, p. 11, 19, 193-196, and 267-273; Ghanim 2018, pp. 96 and 112 n.16; Masalha 2012, p. 75; Kimmerling 2008, p. 315; Pappe 2006, p. 197 and 258
  103. ↑ Manna 2022, pp. 199–200; Pappe 2022, pp. 145–146; Khalidi 2020, p. 83; Shenhav 2019, p. 51; Bashir & Goldberg 2018, p. 7; Confino 2018, p. 151 n. 10; Bäuml 2017, pp. 103–136; Lustick & Berkman 2017, pp. 41–46; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 408; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2014, pp. 3–4 and 16; Masalha 2012, pp. 5, 68, and 230–231; Lentin 2010, pp. 6 and 10; Ghanim 2009, p. 23; Morris 2008, p. 349; Abu-Lughod & Sa'di 2007, pp. 3, 16, and 19; Morris 2004, pp. 421–422
  104. ↑ Masalha 2012, pp. 13 and 128; Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 19.
  105. ↑ Shenhav 2019, p. 49; Bashir & Goldberg 2018, p. 7; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 405; Manna 2013, pp. 94–97; Masalha 2012, pp. 168–169; Morris 2008, p. 419; Abu-Lughod & Sa'di 2007, pp. 3 and 19.
  106. ↑ Sayigh 2023, p. 288 n. 13; Pappe 2022, p. 204; Khalidi 2020, pp. 125–126; Khoury 2012, p. 263; Kimmerling 2008, p. 319.
  107. ↑ Sayigh 2023, p. 288 n. 13; Khalidi 2020, pp. 125-126, 140, 154-163, and 279 n. 42; Manna 2013, p. 96; Khoury 2012, p. 263; Masalha 2012, p. 75, 137, 141–143, and 226-227; Lentin 2010, pp. 88 and 169-170; Kimmerling 2008, p. 319; Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 5 and 19; Pappe 2006, p. 258.
  108. ↑ Khalidi 2020, pp. 164–199; Manna 2013, p. 99 n. 16; Masalha 2012, p. 75; Lentin 2010, p. 88; Abu-Lughod & Sa'di 2007, pp. 5 and 19.
  109. ↑ Khalidi 2020, pp. 200–227; Rouhana & Sabbagh-Khoury 2014, p. 15; Manna 2013, p. 97; Masalha 2012, pp. 75, 189-190 and 198-199; Abu-Lughod & Sa'di 2007, pp. 3 and 19.
  110. ↑ Bashir & Goldberg 2018, p. 1; Khoury 2018, p. xiv; Manna 2013, p. 97 and 99 n. 10; Masalha 2012, p. 254.
  111. ↑ Abu-Lughod & Sa'di 2007, p. 23; Jayyusi 2007, pp. 123.
  112. ↑ Sayigh 2023, p. 281; Khoury 2018, p. xiv; Manna 2013, p. 97; Masalha 2012, p. 47 and 254.
  113. ↑ „Cablegram from the Secretary-General of the League of Arab States to the Secretary-General of the United Nations: S/745“. undocs.org. 1948-05-15. Suarchyvuotas originalas 2023-09-01. Nuoroda tikrinta 2012-06-06.
  114. ↑ Morris, Benny (1997). Israel's Border Wars, 1949–1956: Arab Infiltration, Israeli Retaliation, and the Countdown to the Suez War. Clarendon Press. p. 432. ISBN 978-0-19-829262-3.
  115. ↑ Auron 2017, pp. xxxv-xxxvii and 1–12; Al-Hardan 2016, pp. 47–48; Hasian Jr. 2020, pp. 77–109; Rashed, Short & Docker 2014, pp. 3–4, 8–12, 13, and 14-18; Lentin 2010, p. 111; Milshtein 2009, p. 50; Ram 2009, pp. 387–388; Shlaim 2009, pp. 55, 288
  116. ↑ Slyomovics 2007, p. 28
  117. ↑ Manna 2022, p. viii
  118. ↑ Khalidi 2020, pp. 12, 73, 76, and 231
  119. ↑ Manna 2022, pp. 3, 83, and 98
  120. ↑ Masalha 2018, pp. 44, 319, and 376; Masalha 2012, p. 254.
  121. ↑ Rouhana & Sabbagh-Khoury 2017, p. 393
  122. ↑ Sa'di 2007, pp. 291–293, 298, and 308
  123. ↑ Sabbagh-Khoury 2023, pp. 5, 11, 30, 65, 71, 81, 182, and 193–194
  124. ↑ Confino 2018, pp. 136, 138 and 146
  125. ↑ Bashir & Goldberg 2018, pp. 20 and 32 n.2
  126. ↑ Kimmerling 2008, pp. 280–281
  127. ↑ Lentin 2010, pp. 8, 20-23, 69, 89-90, 110-111, 114, 150 and 155
  128. ↑ Pappe 2022, pp. 33, 120–122, 126–132, 137, 239; Pappe 2006.
  129. ↑ Shenhav 2019, pp. 49-50, and 61
  130. ↑ Abu-Laban & Bakan 2022, p. 511
  131. ↑ Khoury 2018, pp. xii–xiii; Khoury 2012, pp. 258 and 263–265.
  132. ↑ Levene 2018, pp. 45–65
  133. ↑ Rashed, Short & Docker 2014, p. 13
  134. ↑ Wolfe 2012, pp. 153–154, and 159–161
  135. ↑ Hever 2018, p. 285; Ghanim 2018, p. 110; Khoury 2018, p. 123; Rashed, Short & Docker 2014, p. 18; Slater 2020, pp. 81–85 and 350; Nashef 2018, pp. 5–6; Natour 2016, p. 82; Knopf-Newman 2011, pp 4–5, 25–32, 69, and 180–182; Esmeir 2007, pp. 232, 242, and 249-250; Schulz 2003, pp. 24, 31–32
  136. ↑ Auron 2017, pp. xxxv-xxxvii and 1-12.
  137. ↑ Ram 2009, pp. 387–388.
  138. ↑ Bashir & Goldberg 2018, p. 32 n.2.
  139. ↑ Morris, Benny (2016-10-10). „Israel Conducted No Ethnic Cleansing in 1948“. Haaretz. Suarchyvuota iš originalo 2022-06-16. Nuoroda tikrinta 2023-10-25.
  140. ↑ „The Internally Displaced Refugees“. Suarchyvuotas originalas 2012-03-31.
  141. ↑ „Number of Palestinians (In the Palestinian Territories Occupied in 1948) for Selected Years, End Year“. Palestinian Central Bureau of Statistics. Suarchyvuota iš originalo 2021-03-06. Nuoroda tikrinta 2021-04-27.
  142. ↑ „עיצוב יחסי יהודים - ערבים בעשור הראשון“ [Shaping Jewish-Arab relations in the first decade]. lib.cet.ac.il (hebrajų). Suarchyvuota iš originalo 2022-10-08. Nuoroda tikrinta 2022-10-08.
  143. ↑ Sa'di 2007, pp. 290–291.
  144. ↑ Morris, Benny (2003). The Birth of the Palestinian Refugee Problem Revisited. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 0-521-00967-7, p. 604.
  145. ↑ Khalidi, Walid (Ed.) (1992). All That Remains: The Palestinian Villages Occupied and Depopulated by Israel in 1948. Washington: Institute for Palestine Studies. ISBN 0-88728-224-5.
  146. ↑ Sa'di 2002, pp. 175–198
  147. ↑ Williams 2009, p. 98
  148. ↑ Forman, Geremy; Kedar, Alexandre (2004 m. gruodžio mėn.). „From Arab Land to 'Israel Lands': The Legal Dispossession of the Palestinians Displaced by Israel in the Wake of 1948“. Environment and Planning D: Society and Space. 22 (6): 809–830. Bibcode:2004EnPlD..22..809F. doi:10.1068/d402. S2CID 140598791.
  149. ↑ Kedar, Alexandre (2001-12-12). „The Legal Transformation of Ethnic Geography: Israeli Law and the Palestinian Landholder 1948–1967“ (PDF). New York University Journal of International Law and Politics. 33: 923–1000. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2023-01-11. Nuoroda tikrinta 2023-11-14.
  150. ↑ Masalha 2012, p. 137.
  151. ↑ Sayigh 2007, p. 136.
  152. ↑ „Israel's apartheid against Palestinians: Cruel system of domination and crime against humanity“, Amnesty International (anglų), 2022-02-01, suarchyvuota iš originalo 2023-12-02, nuoroda tikrinta 2023-10-23 See Section 5.3: Segregation and Control, particularly 5.3.1: Denial of right to equal nationality and status and 5.3.2: Restrictions on freedom of movement as a means of control over land and people
  153. ↑ Kassim, Anis F. (2000). „The Palestinians: From Hyphenated to Integrated Citizenship“. Rinkinyje: Butenschon, Nils A.; Davis, Uri; Hassassian, Manuel (red.). Citizenship and the State in the Middle East: Approaches and Applications. Syracuse University Press. pp. 201–224 [204]. ISBN 978-0-8156-2829-3. Nuoroda tikrinta 2023-11-14.
  154. ↑ Lauterpacht, H. (ed.). "International Law Reports 1950" (London: Butterworth & Co., 1956), p.111
  155. ↑ Kattan, Victor (2005-01-01). „The Nationality of Denationalized Palestinians“. Nordic Journal of International Law. 74 (1): 67–102. doi:10.1163/1571810054301004. ISSN 0902-7351.
  156. ↑ Schulz 2003, pp. 1–2
  157. ↑ Schulz 2003, pp. 1–3.
  158. ↑ Schulz 2003, p. 2
  159. ↑ Schulz 2003, pp. 2–3
  160. ↑ Manna 2013, p. 91.
  161. ↑ Trigano, Shmuel (2019). „Deconstructing the Three Stages of the Nakba Myth“. Jewish Political Studies Review. 30 (3/4): 45–54. JSTOR 26801117.
  162. 1 2 Mori 2009.
  163. ↑ Masalha 2009, pp. 39, 43.
  164. ↑ Nassar 2023.
  165. ↑ Kapshuk & Strömbom 2021.
  166. ↑ „Abbas signs decree criminalizing 'Nakba' denial“. The Times of Israel. 2023-05-30. Suarchyvuota iš originalo 2023-10-21. Nuoroda tikrinta 2023-10-20.
  167. ↑ „UN Commemorates Palestinian Nakba For Second Time in Row“. www.qna.org.qa.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Nakba&oldid=7837398"